Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos dėl esminių 2020–2030 metų klimato ir energetikos politikos gairių[1] nuostatų. Pasiūlymai Lietuvos pozicijai
Lietuvos laisvosios rinkos institutas susipažino su Europos Sąjungos (ES) 2020–2030 metų klimato ir energetikos politikos gairėmis (toliau – Gairės) ir teikia pastabas bei pasiūlymus dėl esminių nuostatų, formuojant Lietuvos poziciją. Suvokdami Gairių svarbą ir mastą esame pasiruošę pateikti ir detalesnių ar konkretesnių pasiūlymų visuose Gairių svarstymo etapuose.
1. Dėl ES lygiu privalomo ŠESD išmetimo sumažinimo 40%, lyginant su 1990 m. lygiu
Dabartiniai ES valstybių-narių prisiimti įsipareigojimai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas 20 proc. yra didžiausi ir ambicingiausi tarp industrializuotų šalių. Dėl šių įsipareigojimų ES gyventojams ir verslui tenka vis didesnė finansinė našta, ES įmonės praranda konkurencingumą kitų industrializuotų, besiindustrializuojančių šalių atžvilgiu. Pernelyg ambicingi ir nepagrįsti ŠESD emisijų mažinimo tikslai trukdytų ES įmonėms didinti konkurencingumą pasaulio rinkose, siekti augimo ir darbo vietų, ar kitų strategijos „Europa 2020“ tikslų.
Vienašališki ir pernelyg ambicingi ES veiksmai mažinti ŠESD emisijas ES piliečiams kainuos daug, tačiau neturės esminio poveikio kovai su klimato kaita. Dabar vykstanti ES ekonomikos dekarbonizacija, nulemta natūralių veiksnių, „Energija 2020“ strategijos prisiimtų įsipareigojimų, direktyvų, mažins ŠESD emisijas[2] ir po 2020 metų. Tuo pat metu, sparčiai besiindustrializuojančios šalys, neprisiėmusius ambicingų ŠESD įsipareigojimų, didins ŠESD emisijas. Tai reiškia, kad ES ŠESD turės vis mažesnę įtaką globaliam ŠESD lygiui. ES gyventojų ir įmonių sąskaita sumažintas ŠESD emisijas užpildys kitų šalių didėjančios ŠESD emisijos.
Žvelgiant iš žmonių ekonominės gerovės pusės, vienašališkai prisiimti įsipareigojimai turėtų neigiamą poveikį visos ES ekonominei gerovei. Labai ambicingi ŠESD tikslai nesukurs tiek naujų darbo vietų, kad tai atsvertų neigiamus efektus. Poveikio vertinimas[3] rodo, kad 40 proc. ŠESD emisijų mažinimo scenarijus, palyginus su palyginamuoju scenarijumi, sukurtų papildomas 612 tūkst. darbo vietų[4] arba 219 tūkst. darbo vietų[5] (priklausomai nuo naudojamo modelio). O svarbiausia, abu modeliai naudojasi prielaida, kad pajamos iš anglies dvideginio (CO2) mokesčio bus naudojamos darbo jėgos mokesčių mažinimui, nors tai politiniu valstybių-narių lygmeniu nėra garantuota (ar tikėtina). Be to, jei darbo vietų kūrimas yra esminis tikslas, tuomet mokesčių mažinimu ir panašiomis reformomis galima sukurti daug daugiau darbo vietų.
Galiausiai, Lietuvai ir kitoms Centrinės-Rytų Europos šalims toks ambicingas ŠESD emisijų mažinimas (40 proc. nuo 1990 m. lygio), dėl santykinai mažesnio BVP vienam gyventojui, kainuos dvigubai brangiau nei Vakarų šalims. Įvairiais vertinimais Lietuvai tai kainuotų apie 13,5 proc. BVP. Palyginimui, ES-28 vidurkis – mažiau nei 6 proc. Tačiau Lietuva ir Centrinės-Rytų Europos šalys yra daugiausia sumažinusios CO2 emisijas lyginant su 1990 metais. O Lietuvos gyventojai suvartoja nepalyginamai mažiau energijos nei industrializuotų šalių gyventojai.
Siūlome nepritarti siūlymui ES prisiimti privalomą ir įpareigojantį tikslą ŠESD sumažinti 40 proc.
2. Dėl siūlymo ES lygiu priimti teisiškai įpareigojantį 27% AEI tikslą 2030 metams
Nepriklausomai nuo to, koks būtų sprendimas dėl siūlymo ŠESD sumažinti 40 proc., nėra pagrįsta išsikelti ir teisiškai įpareigojantį tikslą padidinti AEI iki 27 proc. galutiniame energijos balanse. Abu šie tikslai iš dalies yra susiję naudojamomis priemonėmis, tačiau tai yra du skirtingi tikslai. Jei ES svarbiausias tikslas yra kova su klimato kaita, įsipareigojimai mažinti ŠESD emisijas yra esminis tikslas, nepriklausantis nuo AEI naudojimo.
Dar daugiau, įpareigojantis 27 proc. tikslas gali sukurti situacijas, kuomet būtų investuojama į ekonomiškai neatsiperkančias AEI energijos gamybos investicijas, tam kad būtų pasiektas 27 proc. rodiklis. Tai prieštarautų vienam esminių Komunikato siūlymų, ekonomiškai atsiperkančių AEI plėtra.
Lietuvos patirtis šią problemą iliustruoja gana reikšmingai. Didesnis biomasės naudojimas Lietuvoje buvo pasiektas nemaža dalimi dėl jo ekonominio atsiperkamumo (palyginus su iškastiniu kuru, ypač – gamtinių dujų naudojimu). Kitaip tariant, tikėtina, kad biomasės naudojimas būtų augęs nepaisant įpareigojimo pasiekti 23 proc. AEI lygį energijos balanse 2020 metais. Ir atvirkščiai, pastangos remti konkrečius AEI šaltinius ar technologijas (pvz., fotovoltinę saulės energijos panaudojimo technologiją) padidino galutines energijos kainas visiems vartotojams. AEI elektros energijos balansavimo sąnaudų dengimas visų elektros energijos vartotojų sąskaita taip pat didino galutines energijos kainas vartotojams.
Todėl, net ir pritariant AEI plėtrai ar prognozuojant jų vis didėjantį ekonominį atsiperkamumą, privalomo 27 proc. rodiklio prisiėmimas būtų netinkamas ar net potencialiai žalingas žingsnis.
Siūlome nepritarti siūlymui ES lygiu priimti teisiškai įpareigojantį 27% AEI tikslą 2030 metams.
3. Dėl privalomų įpareigojimų didinti energijos naudojimo efektyvumą
Energijos naudojimo efektyvumo didinimas padeda pasiekti (ar bent netrukdo) ŠESD emisijų mažinimo. Tačiau, kaip ir su ankstesniu klausimu dėl 27 proc. AEI tikslo, tai neturi būti atskiras, įpareigojantis tikslas. Išliksiančios aukštos energijos kainos yra geriausias ir tiksliausias energijos naudojimo efektyvumo didinimo šaltinis. Nustatytas atskiras siekis ar, juo labiau, atskiri siekiai konkrečioms ūkio šakoms gali paskatinti investicijas į ekonomiškai neefektyvius energijos naudojimo efektyvumo didinimo būdus.
Tinkamesnis žingsnis skatinti energijos naudojimo efektyvumą būtų galutinis visų subsidijų energijai (gavybai, transportavimui, vartojimui) panaikinimas ar energijos išlaidų padengimo (kompensavimo) iš centrinės, vietinės valdžios biudžetų panaikinimas.
Siūlome nepritarti siūlymui įvesti privalomus energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslus. Siūlome pasiūlyti teisiškai įpareigojančią rekomendaciją valstybėms – narėms iki 2030 metų atsisakyti bet kokio energijos ar išlaidų už energiją subsidijavimo.
4. Papildomos aktualijos
a. Energijos apmokestinimas
Esminė energijos kainų didėjimo priežastis 2007–2012 metais buvo ne pats energijos ar jos tiekimo kainų augimas, o mokesčių elektros energijai didinimas. Tą patį patvirtina ir Gairės. Taip pat akivaizdu, kad vienodi mokesčiai skaudžiau paliečia santykinai neturtingesnes valstybes-nares, jų gyventojus ir verslus. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ES yra prisiėmusi teisę reguliuoti minimalius energijos apmokestinimo dydžius (pvz., minimalūs akcizų dydžiai), o energijos kaina yra ypač svarbus gyventojų išlaidų ir verslo konkurencingumo veiksnys, šiuo metu yra reikalinga ES iniciatyva sumažinti anksčiau nustatytus minimaliuosius mokesčių dydžius energijai ir jos produktams. Svarbu suprasti, kad aukštos ir vis augančios energijos kainos jau pačios savaime sukuria pakankamai paskatų taupyti energiją. Papildomo ar aukšto energijos apmokestinimo net nereikia.
Siūlome mažinti visus ES lygmeniu nustatomus mokesčius, įskaitant ir minimalius apmokestinimo dydžius energijos produktams.
b. Netradicinių angliavandenilių gavyba Gairėse apibrėžto tiekimo saugumo didinimo šviesoje
Gairėse, poveikio vertinime ir kituose dokumentuose teisingai akcentuojama, kad ES praranda konkurencingumą JAV atžvilgiu dar ir dėl išplėtotos JAV skalūninių dujų gavybos. Skalūninių dujų telkinių, esančių ES teritorijoje, eksploatavimas reikšmingai prisidėtų prie Gairėse keliamo tikslo didinti vietinių energijos išteklių naudojimą ir didinti energetinį saugumą. Ekonomiškai pagrįsta gamtinių dujų gavyba Europoje gali sumažinti energijos kainas vartotojams ir taip prisidėti prie ES konkurencingumo augimo, darbo vietų kūrimų. Galiausiai, santykinai pigesnės gamtinės dujos paskatintų jomis pakeisti daugiau ŠESD išmetančius energijos šaltinius (pvz., akmens anglį) ir taip prisidėtų prie ŠESD mažinimo ES. Akivaizdu, kad ekonomiškai atsiperkančių skalūninių dujų (ar kitų netradicinių angliavandenilių eksploatavimas turėti vienareikšmiškai teigiamą ekonominį, socialinį, saugumo ir ekologinį poveikį.
Nepaisant to, ES ir valstybių-narių lygmeniu yra priimta (ar priimama) teisės aktų, nepagrįstai, arbitrariai ir diskriminaciškai varžančių netradicinių angliavandenilių žvalgybą, gavybą ir naudojimą. Tai ne tik trukdo pasiekti ankstesnėje pastraipoje išvardintus tikslus, bet ir sukelia abejonių, dėl šių priemonių suderinamumo su vieningos ES rinkos principais. ES lygmeniu yra reikalinga iniciatyva, kuri įvertintų valstybių-narių priimtus teisės aktus, ribojančius netradicinių angliavandenilių gavybą ir naudojimą. Ir, jei būtų nuspręsta, sukurtų ES teisės aktą, rekomenduojantį pašalinti minėtas kliūtis ES valstybėse-narėse.
[1] A policy framework for climate and energy in the period from 2020 to 2030, COM(2014) 15, 22.1.2014, Brussels
[2] Tokių pat rezultatų, t.y. kad ŠESD mažės ir be papildomų įsipareigojimų, prieinama ir Poveikio vertinimas
[3] Impact Assessment, Accompanying the Communication A policy framework for climate and energy in the period from 2020 up to 2030
[4] 21 lentelė, Impact Assessment, Accompanying the Communication A policy framework for climate and energy in the period from 2020 up to 2030.
[5] 24 lentelė, Impact Assessment, Accompanying the Communication A policy framework for climate and energy in the period from 2020 up to 2030
