Lietuvos laisvosios rinkos institutas kreipėsi į LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetą ir pateikė savo pastabas dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo projekto Nr. XIIP-1743(2) ir Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo projekto Nr. XIIP-1742(2).
Dėl „solidarios” PVM atsakomybės
Biudžeto ir finansų komiteto posėdžiuose ir klausymuose Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai ne kartą tikino, kad solidarios PVM atsakomybės nuostata būtų taikoma tyčinio sukčiavimo atvejais. Tačiau projekte įrašyta konkreti nuostata leistų „solidariai” paskirstyti PVM tiek sukčiavimo, tiek nesukčiavimo atvejais, pavyzdžiui, kai PVM nesumokėtas dėl apyvartinių lėšų trūkumo ar kitų su sukčiavimu nesusijusių priežasčių. Net jei VMI vadovai ir tikina, kad nuostata būtų nukreipta prieš sukčiaujančius PVM mokėtojus, tai nereiškia, kad mokesčių inspektoriai nepasinaudos galimybe taikyti nuostatą taip, kaip ji bus įrašyta įstatyme, t.y. padalinti PVM atsakomybę su sukčiavimu nesusijusiais atvejais.
Būtų neteisinga įpareigoti įmones mokėti PVM antrą kartą tais atvejais, kai partneris nesumokėjo PVM dėl prastos ekonominės padėties, bankroto ar kt. (pirmą kartą pirkėjas būtų atsiskaitęs visą kainą su PVM). Svarstoma tvarka tik pagilintų būsimas ekonomines krizes, nes įmonėms nepagrįstai išaugtų mokesčių našta tuo atveju, jei jų partnerės nesumokės PVM. Tai turėtų įtakos ir ekonomikos augimui, nes mažintų pasitikėjimą tarp įmonių, skatintų atsisakyti dalies sandorių.
Svarstomos pataisos apsunkintų pradedančių įmonių veiklą, nes naujos įmonės dar negali būti užsirekomendavusios kaip patikimos partnerės. Kadangi „solidari” PVM mokėjimo atsakomybė reikštų, kad pardavėjui nesumokėjus PVM, jį gali tekti mokėti pirkėjui, įmonės būtų mažiau linkusios dalyvauti sandoriuose su naujomis, nepatikrintomis įmonėmis.
BFK posėdyje teigta, kad problemos išsispręs, jeigu mokesčių mokėtojas bus sąžiningas. Tačiau įvedus svarstomą tvarką, nukentėtų būtent sąžiningi ir sumokėti PVM galintys mokesčių mokėtojai, nes jiems būtų paskirta prievolė mokėti tą PVM, kurio nesumokėjo jų partneriai.
Svarstoma tvarka sukurtų didelę ir nepagrįstą administracinę naštą visiems PVM mokėtojams. Nepagrįsta įpareigoti mokesčių mokėtojus išsamiai vertinti riziką, ar jų partneris nesumokės mokesčių. VMI išleistose „Būsimų verslo partnerių patikimumo patikrinimo rekomendacijose”, kurias VMI siūlo įmonėms naudoti partnerių mokesčių nemokėjimo rizikai patikrinti, yra tokių sunkiai įgyvendinamų įpareigojimų kaip patikrinti verslo partnerio sandėlius ir gamybines patalpas, įmonės darbuotojų skaičių ir jų kvalifikaciją, ir kt. Neaišku, kaip šios rekomendacijos būtų įgyvendinamos praktikoje, juk partneriai neturi pareigos aprodyti visus įmonės sandėlius ir kitas patalpas. Net jei ir būtų įmanoma tai padaryti, tai būtų itin brangu. Svarstoma nuostata perkels mokesčių administravimo naštą nuo VMI ant mokesčių mokėtojų pečių, kurie bus priversti inspektuoti verslo partnerius mokesčių tikslais, o tai atitrauks visų Lietuvoje veikiančių įmonių dėmesį nuo pagrindinio tikslo – kurti pridėtinę vertę.
Svarstoma nuostata sukurtų prielaidas neskaidriam mokesčių administravimui. Pataisų priėmimas sąlygotų neskaidrų mokestinių prievolių paskirstymą, kadangi nenurodyta, kokiomis proporcijomis būtų paskirstyta „solidari” PVM mokėjimo atsakomybė. Neaišku, ar įvedus prievolę vienam mokesčių mokėtojui sumokėti 100 proc. mokesčio sumos, būtų nutrauktas išieškojimas iš to, kas turėjo sumokėti mokestį? Anksčiau vykusiame Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje svarstant šį projektą nebuvo atsakyta, kokiomis proporcijomis atsakomybė būtų paskirstyta. Taip pat neaišku, ar PVM mokėjimas nebūtų perkeltas ant tiekėjų ar pervežėjų, kuriuos VMI gali įvertinti kaip sandorio dalyvius. Todėl tokių pataisų priėmimas sumenkintų Lietuvos mokesčių sistemos skaidrumą.
Pasiūlymas: nekeisti esamos tvarkos arba papildyti projektą nuostata, kad PVM atsakomybė būtų padalinama tik tuomet, kai mokesčių mokėtojo žinojimas, kad partneris nesumokės PVM yra įrodytas baudžiamojo proceso metu.
Dėl siūlymo įvesti 10 proc. ginčijamos mokesčių sumos sumokėjimą, mokesčių mokėtojui paduodant skundą teismui
Ši nuostata pažeistų prigimtinę ir Konstitucijos ginamą žmonių teisę kreiptis į teismą. Teismas yra vienintelė institucija, kuri gali nešališkai spręsti ginčus, tuo tarpu teisės kreiptis į teismą ribojimas verstų mokesčių mokėtojus tenkintis Mokestinių ginčų komisijos (MGK), o ne teismo sprendimu.
Ši nuostata pažeistų lygiateisiškumo principą ir suteiktų papildomų teisių valstybei. MGK sprendimą gali skųsti ir mokesčių administratorius, tačiau jam neatsirastų prievolė įmokėti dalį ginčijamos mokesčių sumos.
MGK pažymi, kad pastaruoju metu išaugo ginčijamų mokesčių sumos: 2010 metais išnagrinėti mokestiniai ginčai dėl 88,6 mln. Lt pareikalautų mokesčių, 2011 metais – dėl 67,5 mln. Lt, o 2012 metais – dėl 352,5 mln. Lt, 2013 metais – dėl 300,8 mln. Lt.
Išaugusios ginčijamų mokesčių sumos gali rodyti, kad pastaruoju metu mokesčių administratorius aktyviau priskaičiuoja mokesčius. Todėl ypač svarbu neriboti mokesčių mokėtojų teisės kreiptis į teismą. Priešingu atveju mokesčių mokėtojams gali būti nepagrįstai priskaičiuotos per didelės mokestinės prievolės. Kuo didesnė būtų ginčijamų mokesčių suma, tuo sunkiau būtų mokesčių mokėtojui kreiptis į teismą – vadinasi, mokesčių administratoriui atsirastų motyvas priskaičiuoti kuo didesnius mokesčius ar baudas tam, kad mokesčių mokėtojas neskųstų tokio sprendimo teisme. Siekis surinkti daugiau lėšų į biudžetą neturėtų užgožti skaidraus ir objektyvaus mokesčių administravimo.
Finansų ministerija teigia, kad teikiamų ginčų nepagrįstumą parodo tai, kad 2013 m. teismai patvirtino 82 proc. Mokestinių ginčų komisijos priimtų sprendimų. Apie penktadaliu atvejų bylas laimi mokesčių mokėtojai, kuriems mokėtini mokesčiai žymiai sumažinami arba atšaukiami. Tai reiškia, kad penktadaliu atvejų mokesčių mokėtojai būtų priversti nepagrįstai mokėti 10 proc. ginčijamos mokesčių sumos.
Mokesčių mokėtojui neturint 10 proc. ginčijamos mokesčių sumos, toks reikalavimas itin apribotų jo galimybę ginčyti priskaičiuotų mokesčių sumą teisme.
Jeigu nuostatą siūloma įteisinti kaip įrankį kovoti su piktnaudžiavimu teise, toks įrankis Lietuvos teisėje jau egzistuoja. Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str. 1 d. numatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiaja administraciniu procesu. Siūlomas stabdomos mokesčių sumos sumažinimas reikštų dvigubą baudimą už tą patį prasižengimą.
Pasiūlymas: nekeisti esamos tvarkos, įtvirtinant mokesčių mokėtojų teisę kreiptis į teismą.
Dėl prievolės perduoti informaciją apie bankų sąskaitų apyvartas ir likučius mokesčių administratoriui
Projektas motyvuojamas tuo, kad daug pasaulio šalių ketina įteisinti automatinį keitimąsi duomenimis apie kitų šalių piliečius, tačiau tai nereiškia, kad rinkdami informaciją apie JAV, Vokietijos ar kitų šalių piliečius, privalėtume rinkti informaciją apie Lietuvos piliečius. Be to, šie pasauliniai pokyčiai dar neįvyko, automatinį duomenų apsikeitimą reglamentuojanti ES direktyva nėra priimta, o šiuo metu vykstančios aršios diskusijos dėl jos turinio gali tęstis ne vienus metus, tad nėra jokio pagrindo priimti tokį įstatymą dabar.
Teigiama, kad bankų sąskaitų duomenų sekimas padėtų sumažinti šešėlinį verslą ir kontrabandą, tačiau Finansų ministerija nepateikė jokių įrodymų, kad šiandien šešėliniai pinigai būtų laikomi bankų sąskaitose. Net jei taip ir yra, VMI jau dabar gali gauti visus šiuos duomenis, kadangi bankai privalo perduoti informaciją tada, kai VMI turi rimtą pretekstą įtarti mokesčių vengimą.
Periodiškas informacijos apie Lietuvoje atidarytų banko sąskaitų duomenis rinkimas pažeistų gyventojų laisvę ir teisę į privatumą. Konstitucijos 22 straipsnis skelbia, kad “Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas” ir kad “Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.” Tuo tarpu įstatymo projekte siūloma rinkti duomenis apie visas bankų sąskaitas, nesant net menkiausio įtarimo dėl mokesčių vengimo.
Projekte nėra numatyta, kokiais atvejais informacija būtų disponojuoma, kada ji būtų perduodama trečiosioms šalims. Nėra numatyti saugikliai, kurie leistų išvengti informacijos panaudojimo ne pagal paskirtį. Svarbu apibrėžti tiek Lietuvos, tiek kitų piliečių asmeninių finansinių duomenų apie bankų sąskaitas panaudojimą. Turint omenyje Baltarusijos opozicijos aktyvisto Alesiaus Beliackio atvejį, kai Baltarusijos valstybinėms institucijoms perduota informacija reiškė opozicionieriaus įkalinimą ir turto konfiskavimą, svarbu numatyti veikiantį mechanizmą, kad tokie incidentai nepasikartotų.
Projektui nepritarė Geresnio reguliavimo priežiūros komisija, motyvuodama, kad projekto įgyvendinimas sukurtų daug administracinės naštos. Pagal projektą, visos kredito įstaigos privalėtų teikti mokesčių administratoriui informaciją apie asmenų sąskaitų apyvartas ir likučius, palūkanas ir kitus duomenis. Įstatyme nėra pateiktas galutinis sąrašas, kokia informacija būtų teikiama VMI, projekto autoriai nėra įvertinę administracinės naštos, kuri, akivaizdu, bus didžiulė.
Pasiūlymas: nekeisti esamos tvarkos, užtikrinant gyventojų teisę į privatumą.
LR Seimo Biudžeto ir finansų komiteto
