Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotą Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 48 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia savo pastabas bei pasiūlymus.
Dėl 50 straipsnio papildymo 7 dalimi
1) Įstatymo projektas labiausiai pakenks gyventojams
Įstatymo projektu siūloma uždrausti bet kokiais būdais ir priemonėmis reklamuoti gyventojams vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimą, paciento priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus ar jų grupes sumažinimą, taip pat gyventojų pritraukimo tikslais nurodyti teiginius, pateikti informaciją vaizdinėmis priemonėmis ar kitokiais būdais, kurie sudaro prielaidą manyti, kad tam tikroje vaistinėje ar vaistinėse galima įsigyti pigesnių vaistinių preparatų. Tokiu draudimu būtų panaikinamos gyventojų galimybės ir teisė gauti informaciją apie mažiausias vaistų kainas kitais būdais (per televiziją, radiją, spaudą ir kt.).
Gyventojas, atėjęs į vaistinę, negalėtų įvertinti, ar vaistinėje nustatyta vaistų kaina yra mažiausia. Galbūt kitose vaistinėse tą patį vaistą jis galėtų įsigyti pigiau. Tačiau, siekdamas palyginti vaistų kainas ir įsigyti vaistus už jam priimtiną kainą, gyventojas turėtų eiti į kitas vaistines. Tai sukeltų papildomų rūpesčių, ypač senyvo amžiaus ar sergantiems gyventojams, kuriems būtų sudėtinga keliauti iš vienos vaistinės į kitą, siekiant išsiaiškinti kainų skirtumus. Paminėtina ir tai, kad bet kuriam gyventojui iš reklamos sužinant, jog tam tikroje vaistinėje galima įsigyti tuo metu ne tik itin reikalingų, bet dar ir pigesnių vaistinių preparatų, leidžia taupyti laiką nesiblaškant po skirtingas vaistines, o skubiai reikalingi vaistai įsigyjami greitai ir už pigesnę kainą.
Vaistų mažmeninė įsigijimo kaina yra neatsiejama nuo konkrečios vaistinės (ar tinklo), kuriame šį vaistą galima įsigyti. Išorinės informacinės priemonės padeda gyventojui įvertinti kainas ir apsispręsti dėl vaistinės pasirinkimo. Todėl informacija, kuri būtų naudinga vartotojui, turi įtraukti vaisto pavadinimą, kainą ir vietą, kur minėtų vaistų galima įsigyti. Toks informacinis turinys sutampa su Reklamos apibrėžimu , pagal kurį reklama yra informacija, susijusi su ūkine veikla. Taigi, siūlomu reguliavimu ne tik apribojamas informacijos teikimas ir gavimas, bet dar daugiau – pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė.
2) Siūlomas vaistinių preparatų kainų sumažinimo reklamos draudimas – antikonstituciškas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje teigiama, kad „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Konstitucinis Teismas (toliau – KT) 2005 m. spalio 1 d. nutarimu dėl vaistų reklamos yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, kuri pripažįstama konstitucine vertybe, gali būti įstatymu tam tikru mastu ribojama ir informacijos laisvė, apimanti ir reklamos laisvę. Tačiau įstatymų leidėjas, reklamos laisvę ribodamas tam, kad būtų apsaugota žmogaus sveikata, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp Konstitucijoje valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga.
Taigi, nors KT pažymi, kad reklama gali būti ribojama, tačiau bet kokie siūlymai tai daryti turi būti pagrįsti, t. y. įstatymų leidėjas turi pateikti objektyvius duomenis, kad reklama iš tikrųjų kenkia žmonių sveikatai. Šiuo atveju Projekto rengėjai nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kad dabar vykdoma vaistinių preparatų reklama žmonių sveikatai yra žalinga. Todėl siūlomas kainų sumažinimo reklamos draudimas yra nepagrįstas ir prieštarauja minėtam KT nutarimui.
Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš demokratinės valstybės pagrindų. O reklamos paskirtis yra keistis tam tikra informacija, kad ji laiku būtų pateikiama ir gaunama. Tokie reklamos aspektai sietini su kiekvieno asmens informacijos laisve, kuri reiškia ne tik teisę informuoti, bet ir teisę gauti informaciją. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad siūlomas reklamos draudimas apribotų gyventojų galimybės gauti reklaminio turinio informaciją apie tuo metu pigiau galimus įsigyti vaistus. Todėl, tiek informacijos teikimo, tiek jos gavimo laisvė būtų visiškai apribota.
3) Siūlomas kainų sumažinimo reklamos draudimas yra neproporcingas Įstatymo projekto tikslams
Projekto rengėjai pažymi, kad teikiamo Projekto pagrindiniai tikslai yra apsaugoti visuomenės sveikatą, užkirsti kelią neracionaliam vaistinių preparatų vartojimui ir klaidingai savigydai. Įvertinus Projekte užsibrėžtus tikslus ir jiems pasiekti siūlomas priemones, manytina, kad Projekte siūlomos priemonės nėra tinkamos pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad reklama leidžia gyventojui sužinoti informaciją apie vaistams taikomus kainų sumažinimus, galimybes įsigyti vaistų pigiau ir taupyti savo lėšas. Galima manyti, kad tai veikia vartotojų ekonominį elgesį. Kadangi vaistai yra specifinė prekė, kurią gyventojas perka esant poreikiui, kai jų iš tikrųjų reikia, todėl jų perkamas kiekis su kaina susiję daug mažiau nei kitų prekių. Įprastai vaistų vartojama tiek, kiek jų reikia, o ne daugiau. Todėl vaistų kainų sumažinimo reklama neskatina pirkti vaistų daugiau, o tik suteikia gyventojui galimybę esant poreikiui įsigyti vaistų pigiau. Paminėtina, kad reklamos tikslas yra skatinti įsigyti konkrečius vaistus konkrečioje vaistinėje, o ne vaistus apskritai.
Antra, kompensuojamų vaistų pirkimas priklauso nuo išrašytų receptų. Norint įsigyti kompensuojamus vaistus gydytojas turi išrašyti receptą, o be jo jokie kompensuojami vaistai negali būti parduodami. Todėl nesvarbu, ar vykdoma priemokų už kompensuojamų vaistų kainų sumažinimą reklama, kompensuojamų vaistų pirkimas įmanomas tik su gydytojo išrašytu receptu. Jei gyventojas recepto neturi, tai vaistų įsigyti ir negali.
Projekto rengėjai pažymi, jog galimas pacientų spaudimas, kad gydytojas skirtų konkretų vaistinį preparatą, kuriam tuo metu vaistinėje yra taikoma nulinė priemoka, tačiau šio argumento taip pat detaliau nepagrindžia. Jei praktikoje pasitaiko piktnaudžiavimo išrašant receptus atvejų, tai jau yra gydytojų atsakomybė, jis turi įvertinti, ar tie vaistai pacientui būtini, ar ne. Tokiu atveju kontrolės priemonės, siekiant Projekto tikslų, turėtų būti orientuotos į recepto išrašymo kontrolę.
Apibendrinus galima teigti, kad išrašant receptus, pacientai ir toliau pirks vaistus, nepaisant to, ar bus uždrausta paciento priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus ar jų grupes sumažinimo reklama. Taigi, toks draudimas neužtikrins racionalaus vaistų vartojimo ir, tikėtina, neturėtų arba turėtų tik nežymią įtaką Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetui bei išlaidų už kompensuojamus vaistus mažėjimui. Projekto rengėjams nepateikiant objektyvių įrodymų (duomenų), kad reklama skatina neracionalų vaistų pirkimą ir vartojimą, abejotina dėl Projekto svarbos ir naudos visuomenei.
Manytina, kad ne draudimas, o išsamesnės informacijos apie vaistų vartojimą teikimo užtikrinimas (tiek konsultuojantis su gydytojas, tiek su farmacininkais) būtų efektyvesnė priemonė. Tai, kad dažnai pacientai skundžiasi dėl jiems netinkamai parinktų ar jų pačių pasirinktų vaistų sukeliamų pasekmių, būtent ir byloja apie informavimo spragas bei trūkumus. Tikėtina, kad atsakingesnį vaistų vartojimą būtų galima užtikrinti daugiau dėmesio skiriant tinkamam paciento informavimui.
Savaime suprantama, kad vaistai nėra įprasta prekė ir turi būti užtikrinamas racionalus jų vartojimas. Tačiau, siekiant užtikrinti racionalų vaistų, ypač kompensuojamų, vartojimą reikia spręsti esamą problemą sistemiškai ir ieškoti alternatyvių sprendimo būdų, pavyzdžiui: peržiūrėti vaistų kompensavimo lygius, 100 proc. kompensavimą taikyti tik išimtinais atvejais, užtikrinti skaidresnį vaistų įtraukimą į kompensuojamų vaistų sąrašą skelbiant visus argumentus dėl vaistų įtraukimo bei išbraukimo.
4) Įstatymo projektu varžoma ūkinės veiklos laisvė, ribojama konkurencija tarp paslaugų teikėjų
Projekto rengėjai pažymi, kad siūlomi nauji reguliavimai yra nediskriminaciniai, t. y. įsigaliojus įstatymui, tokios nuostatos būtų taikomos visiems ūkio subjektams, niekam nebūtų suteikiama išimtinių teisių. Tačiau, siūlomas naujas draudimas galiotų tik tiems ūkio subjektams, kurie vykdo vaistinių preparatų reklamą. Dėl to manytina, kad nauju reguliavimu tokie ūkio subjektai nepagrįstai diskriminuojami kitų veikiančių ūkio subjektų atžvilgiu, taigi, tuo pačiu yra apribojama bei suvaržoma jų konkurencija bei ūkinės veiklos laisvė.
Paminėtina ir tai, kad šiuo metu vaistų reklama ir taip yra ribojama. Pacientams prieinamose informavimo priemonėse leidžiama tik neklaidinanti, objektyvi registruotų nereceptinių vaistų reklama. Peržiūrėjus Konkurencijos Tarybos pastarųjų metų nutarimus galima matyti, kad su netinkamu vaistų reklamos vykdymu buvo užfiksuoti vos keli pažeidimai. Tai rodo, kad ūkio subjektai nėra dažni tokios reklamos pažeidėjai, todėl galima sakyti, kad jie tinkamai naudojasi teise skleisti reklaminio turinio informaciją. Atsižvelgiant į tai, visiškas vaistinių preparatų reklamos draudimas yra nepagrįstas ir prieštarautų prieš tai minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui – nebūtų išlaikyta pusiausvyra tarp valstybės pareigos rūpintis visuomenės sveikata ir žmonių teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtų varžoma ūkinės veiklos laisvė.
Projekto rengėjai teigia, kad uždraudus reklamą vaistinės bus skatinamos konkuruoti tarpusavyje teikiamų paslaugų kokybe. Pažymėtina, kad vaistinės, siekdamos pakartotinio gyventojų apsilankymo, ir dabar konkuruoja tiek teikiamų paslaugų kokybe, tiek vaistinių preparatų kaina. Dėl to didžiausią naudą gauna vartotojai – geresnį aptarnavimą ir galimybes įsigyti vaistų pigiau. O nauju reguliavimu iš dalies panaikinama vaistinių konkurencija vaistinių preparatų kaina. Uždraudus reklamuoti kainų sumažinimą, sumažės vaistinių motyvacija nustatyti kuo mažesnes kainas vaistams, todėl tikėtina, kad visų grupių vaistai gali brangti arba gali mažėti nuolaidų taikymas. Dėl to labiausiai nukentėtų pacientai (vartotojai).
Uždraudus reklamą didėtų informacijos asimetrija (t. y. sužinoti apie skirtingas kainas vartotojas galėtų tik fiziškai apsilankęs vaistinėse). O informacijos asimetrija mažintų būtent vartotojo galimybę geriau patenkinti savo poreikius. Tikėtina, kad tuomet gyventojai dažniau lankysis tose vaistinėse, kurios išsidėstę patogioje vietoje (pavyzdžiui, šalia didžiųjų prekybos centrų). Tokiu atveju kitoms vaistinėms, esančioms mažiau patraukliose vietose, sumažėjus pirkėjui skaičiui, gali kilti sunkumų dėl tolimesnės veiklos vykdymo. Sumažėjus vaistinių skaičiui, savaime suprantama, mažėtų ir konkurencija.
Svarbu tai, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kiekviena reklama yra informacija; tai savita informacijos rūšis. Reklama yra svarbi konkurencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Todėl pagrįstai galima teigti, kad siūlomo Projekto nuostatos mažintų konkurenciją tarp paslaugų teikėjų.
Dėl 48 straipsnio papildymo 71 dalimi
Projekte numatyta Farmacijos įstatymo 48 straipsnį papildyti 71 dalimi ir nustatyti, kad vaistinėje gyventojams privalomai turi būti teikiama farmacinė informacija apie mažiausias vaistinių preparatų kainas ir paciento priemokas už kompensuojamuosius vaistinius preparatus. Projekto rengėjai teigia, kad nauja nuostata siekiama užtikrinti tinkamą gyventojų informavimą apie vaistinių preparatų pardavimo kainas vaistinėse. Tačiau toks reguliavimas, t. y. gyventojų informavimo apie vaistų kainas nuostatos, jau įtvirtinta Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo“. Todėl manytina, kad Projekto rengėjų siūlomas reguliavimas būtų perteklinis.
Pažymėtina, kad Farmacijos įstatymo 35 straipsnyje nurodyta, jog vaistinės savo veiklą vykdo pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintus geros vaistinių praktikos nuostatus. Pagal dabartinį Sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo“ vaistininkas turi suteikti išsamią informaciją apie gyventojui reikiamus vaistus. Įsigyjant kompensuojamąjį vaistą ar kompensuojamąją medicinos pagalbos priemonę, monitoriaus ekrane turi būti pateikta informacija apie gyventojui reikiamų kompensuojamųjų vaistų ar kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių kainas ir paciento priemokos dydžius, pirmiausiai informuojant apie vaistą ar medicinos pagalbos priemonę, kurios paciento priemoka yra mažiausia. Įsigyjant nekompensuojamą vaistą, turi būti pateikta informacija apie visų analogiškų vaistų, esančių vaistinėje, kainas, pirmiausia informuojant apie pigiausią iš jų (plačiau žr. LR sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V-494 „Dėl geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo“ 52.4 punktą.). Iš to galima daryti išvadą, jog siūloma nuostata iš esmės nieko nekeičia, nes ir dabar vaistinėse turi būti suteikiama visa pirkėjui reikalinga informacija.
Dėl 50 straipsnio 4 dalies 13 punkto panaikinimo
Įstatymo projektu siūloma pripažinti netekusiu galios Farmacijos įstatymo 50 straipsnio 4 dalies 13 punktą: reklamuojant vaistinius preparatus gyventojams draudžiama „veikti gyventojus įkyriai siūlant vaistinius preparatus, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, vaistinių patalpose, kitose vietose kainų sumažinimą, kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ir priemonėmis.“ Projekto rengėjai teigia, kad ši nuostata yra vertinama skirtingai ir praktikoje nėra taikoma. Todėl siūloma šią nuostatą naikinti. Vietoj jos Projekto rengėjų siūloma griežtesnė priemonė – draudžiama bet kokiais būdais ir priemonėmis reklamuoti gyventojams vaistinių preparatų ar jų grupių kainų sumažinimą, paciento priemokos už kompensuojamuosius vaistinius preparatus ar jų grupes sumažinimą.
Pažymėtina tai, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia ,,veikti gyventojus, įkyriai siūlant vaistinius preparatus“. Todėl suprantama, kad ši nuostata tiek verslo subjektų, tiek valdžios institucijų gali būti interpretuojama skirtingai. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas, vietoj reklamos apie kainų sumažinimą draudimo, turėti detalizuoti esamą 50 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostatą. Tokiu būdu būtų užtikrinamas reguliavimo teisinis aiškumas ir nereikėtų įvedinėti griežtesnių ribojimų, kurie nepasiektų užsibrėžtų tikslų.
Paminėtina ir tai, kad jau dabar teisinis reguliavimas apibrėžia draudžiamų vaistinių preparatų reklamos bendras nuostatas ir draudžiamus reklamuoti vaistus (Farmacijos įstatymo 49, 50 str.), nurodo priežiūros institucijas ir atsakomybę už klaidinančią reklamą (Reklamos įstatymo V, VI skirsniai). Todėl manytina, kad įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui, šiuo metu yra pakankamai užtikrinama.
Išvados ir pasiūlymai
1. Atsisakyti papildyti 50 straipsnį 7 dalimi dėl šių priežasčių:
• Siūlomas įstatymo projektas labiausiai pakenks gyventojams – ribos galimybes gauti informaciją, nusipirkti būtinų vaistų pigiau, pasirinkti norimą paslaugų teikėją.
• Priėmus siūlomą draudimą tiek informacijos teikimo, tiek jos gavimo laisvė būtų varžoma, o tai prieštarautų 2005 m. spalio 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimui ir Konstitucijos 25 straipsniui, kuriame teigiama, kad „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“.
• Nepateikiant objektyvių įrodymų, kad reklama skatina neracionalų vaistų pirkimą ir vartojimą bei yra žalinga ir kenkia žmonių sveikatai, abejotina dėl Projekto svarbos ir naudos visuomenei. Toks draudimas neužtikrins racionalaus vaistų vartojimo, neturės jokios įtakos PSDF biudžeto išlaidų už kompensuojamus vaistus mažėjimui, nepasieks Projekte užsibrėžtų tikslų.
• Įstatymo projektu būtų varžoma ūkinės veiklos laisvė, ribojama ir mažinama konkurencija tarp paslaugų teikėjų. Uždraudus reklamuoti kainų sumažinimą, sumažės vaistinių motyvacija nustatyti kuo mažesnes kainas vaistams, todėl tikėtina visų grupių vaistai gali brangti arba gali būti mažinamas nuolaidų taikymas, kas labiausiai nukentėtų vartotojams.
2. Atsisakyti papildyti 48 straipsnį 71 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad gyventojų informavimo apie mažiausias vaistinių preparatų kainas nuostatos jau įtvirtintos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo“. Todėl siūlomas reguliavimas dubliuotųsi su dabartiniu ir būtų perteklinis.
3. Palikti galioti 50 straipsnio 4 dalies 13 punktą, tačiau tikslinti šio straipsnio dalį „veikti gyventojus, įkyriai siūlant vaistinius preparatus“, siekiant sukurti teisinį aiškumą ir panaikinti skirtingą šios nuostatos interpretavimą.
4. Siekiant spręsti Projekto rengėjų minimas problemas (nepagrįstas PSDF biudžeto išlaidų už kompensuojamuosius vaistinius preparatus didėjimas ir neracionalus vaistinio preparato vartojimas) siūlome ieškoti alternatyvių būdų šių problemų sprendimui: peržiūrėti vaistų kompensavimo lygius, 100 proc. kompensavimą taikyti tik išimtinais atvejais, užtikrinti skaidresnį vaistų įtraukimą į kompensuojamų vaistų sąrašą skelbiant visus argumentus dėl vaistų įtraukimo bei išbraukimo.
[1] Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, „Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.“
[3]Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, „Ekonominis elgesys – reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla.“
