Ekspertizė. NE – kompensuojamųjų vaistų kontrolės griežtinimui ir plėtimui

2015-01-15

Pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. V–431 „Dėl vaistų kompensavimo ir kainodaros tobulinimo ir jų prieinamumo gerinimo priemonių plano patvirtinimo“ pakeitimo

SANTRAUKALietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V–431 „Dėl vaistų kompensavimo ir kainodaros tobulinimo ir jų prieinamumo gerinimo priemonių plano patvirtinimo“ (toliau – planas) pakeitimus ir teikia pastabas bei pasiūlymus. LLRI siūlo atsisakyti 6, 7, 12, 17, 18 ir 19 plano priemonių dėl šių priežasčių:

Pirma, 6 ir 7 plano priemonės, kuriomis siūloma Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną tvirtinti dažniau, t. y. du kartus per metus bei tikslinti kartą per mėnesį, gali sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių. Dažnai keičiantis kainynui tiekėjai gali nespėti vaistines laiku aprūpinti vaistais. Be to, dažniau keičiantis kompensuojamųjų vaistų sąrašui, išbraukus vaistinius preparatus iš kainyno, ir dėl to sumažėjus jų pardavimui, gali susidaryti daugiau vaistų atsargų, kurios didintų vaistinių sąnaudas.

Antra, 12 priemonė, kuria siūloma panaikinti priemoką pigiausiam vaistui, kompensuojamam 100 proc., yra dviprasmiška. Iš pateiktos formuluotės nėra aišku, kas prisiims įsipareigojimus, t. y. kam išaugs išlaidos dėl priemokos panaikinimo, ar valstybei, ar vaistų pardavėjams. Bet kuriuo atveju priemokos panaikinimas didintų arba vaistinių, arba valstybės išlaidas vaistams.

Trečia, 17 priemonėje siūlomas privalomo kompensuojamųjų vaistų sąrašo išplėtimas ir 18 priemonėje siūlomas privalomas nekompensuojamųjų vaistų sąrašo įvedimas nėra pagrįsti: nėra įrodytas jų reikalingumas ar vaistų trūkumo vaistinėse problema. Vaistinės dėl privalomų vaistinėje turėti kompensuojamųjų vaistų sąrašo nuolatos patiria nuostolių, nes išbraukus vaistus iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo jų paklausa sumažėja, pasibaigus galiojimo laikui vaistai nurašomi ir sunaikinami. Įvedus privalomą nekompensuojamųjų vaistų sąrašą vaistinių patiriami nuostoliai būtų dar didesni.

Ketvirta, 19 priemonėje siūloma įvesti slaptus kontrolinius pirkimus vaistinėse. Atkreipiame dėmesį, kad nėra įrodytas ir pagrįstas šios priemonės poreikis. Pažeidimus dėl farmacinės paslaugos teikimo galima nustatyti ir dabar atliekamų tikrinimų metu. Be to, slapti tikrinimai nesuderinami su patvirtintais verslo priežiūros principais. Tai, kad tikrintojai veiks slaptai, kelia abejonių dėl jų skaidrios veiklos.

Norint gerinti vaistų kainodarą ir prieinamumą gyventojams, reikia užtikrinti konkurenciją vaistų rinkoje bei gerinti rinkos dalyvių veiklos sąlygas, sudarant jiems prielaidas mažinti vaistų kainas. Atsižvelgiant į tai, LLRI siūlo į planą įtraukti šias priemones:

  • Mažinti minimalų vaistinės patalpų ploto limitą arba jį visai panaikinti.
  • Panaikinti draudimą steigti vaistines (jų filialus) tame pačiame pastate ir tuo pačiu adresu, kuriuo jau įsteigta vaistinė ar jos filialas.
  • Panaikinti Farmacijos įstatyme įtvirtintą reikalavimą, kad nuo 2016 metų vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas.
  • Farmacijos specialistams taikyti tokius pačius su darbo laiku susijusius reikalavimus kaip ir kitiems dirbantiesiems, t. y. farmacijos specialistams nustatyti įprastą 40 val. darbo savaitę ir 28 dienų trukmės kasmetines apmokamas atostogas.
  • Sudaryti sąlygas lygiagretaus vaistų importo plėtrai, t. y. panaikinti 4–10 proc. mažesnės nei rinkodaros teisių turėtojų vaistų kainos reikalavimą, taikomą lygiagrečiam vaistų importui.

LLRI pastabos plane pateiktoms priemonėms

Dėl 6 priemonės siūlymo Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną tvirtinti 2 kartus per metus ir dėl 7 priemonės siūlymo kainyną papildyti ir patikslinti vieną kartą per mėnesį

Pagal Farmacijos įstatymo 57 str. 1 d., Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynas tvirtinamas vieną kartą per metus ir gali būti papildomas ir (ar) patikslinamas ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Siūloma kompensuojamųjų vaistų kainyną tvirtinti du kartus per metus ir patikslinti ir (ar) papildyti vieną kartą per mėnesį. Atkreipiame dėmesį, kad dažnesnis kainyno keitimas gali sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių.

Pirma, keičiant kainyną du kartus per metus ir tikslinant kartą per mėnesį gali kilti problemų su vaistų prieinamumu gyventojams.  Dažnai keičiant kainyną, išbraukiant vienus vaistus, įtraukiant kitus, tiekėjai ir vaistinės gali nespėti pasiruošti pokyčiams, t. y. laiku apsirūpinti vaistais. Kai kurių vaistų tiekimas gali būti nepastovus, nes ne visada tiekėjai gali užtikrinti nenutrūkstamą vaistų gamybą ir nuolatinį vaistų tiekimą.

Antra, dažnai keičiant kainyną gali susidaryti nereikalingos vaistų atsargos, o tai didintų vaistinių sąnaudas. Vaistinių asociacijos, kuri vienija didelę dalį Lietuvoje veikiančių vaistinių (iš viso 609 arba apie 45 proc. rinkoje veikiančių vaistinių), duomenimis, įvertinus 2014 metų kainyno pasikeitimą, t. y. išbraukus vaistus iš kainyno, vaistinėse susidarė 800 000 litų vaistų likutis. Iš kainyno išbrauktų vaistų apyvarta iš karto sumažėja, nes gydytojai jų neišrašo pagal kompensuojamųjų vaistų receptus. Išbraukus vaistus iš kainyno vaistinės privalo ieškoti būdų kaip sumažinti nuostolius. Tokiu atveju, dalį vaistų vaistinės grąžina tiekėjams, dalį parduoda, dalį nurašo pasibaigus galiojimo laikui.

Atsižvelgiant į tai, kad kainynas jau dabar gali būti keičiamas gana dažnai (kas ketvirtį) ir įvertinus aukščiau minėtas galimas neigiamas pasekmes, dažnesnis kainyno keitimas nėra būtinas.

Dėl 12 priemonės siūlymo nustatyti, kad pigiausiam vaistui, jei jis kompensuojamas 100 proc., paciento priemoka būtų lygi 0

Iš pateiktos priemonės formuluotės nėra aišku, ar vaistų pardavėjai privalėtų parduoti pigiausius 100 proc. kompensuojamuos vaistus už valstybės nustatytą minimalią bazinę kainą ir negalėtų už juos imti jokios priemokos ar vaistai būtų parduodami už pardavėjų nustatytą mažmeninę kainą priemoką padengiant ne pirkėjui, o valstybei. Bet kuriuo atveju, tai sukeltų tam tikrų neigiamų pasekmių.

Pirmu atveju, nuostolius dėl priemokos panaikinimo turėtų prisiimti vaistų pardavėjai. Antru atveju, išaugtų valstybės išlaidos vaistams, o tai prieštarautų vienam iš plano tikslų – taupyti PSDF lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad priemokos panaikinimas didintų arba vaistų pardavėjų, arba valstybės išlaidas vaistams, siūlome palikti dabartinę tvarką, kai taikoma priemoka už 100 proc. kompensuojamuosius vaistus.

Dėl 17 priemonės siūlymo išplėsti privalomą kompensuojamųjų vaistų asortimentą vaistinėse

Privalomų vaistų asortimento išplėtimas vaistinėse nėra būtinas ir gali turėti tam tikrų neigiamų pasekmių.

Pirma, šios priemonės siūlytojai nepateikia jokių įrodymų, kad šiuo metu vaistinėse kompensuojamųjų vaistų asortimentas yra nepakankamas, kad egzistuoja vaistų trūkumo problema, arba, kad vaistinės negali jais aprūpinti gyventojų. Be to, jei ir pasitaiko atvejų, kad tam tikro pirkėjui reikalingo vaisto tuo metu vaistinėje nėra, tai pirkėjo pageidavimu privaloma užsakyti vaistus ir jie mieste pristatomi ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, rajono centruose – per 3, o miestelyje arba kaime – per 4 dienas.

Antra, dėl privalomų vaistų asortimento išplėtimo gali padidėti vaistinių patiriamos sąnaudos. Pagal galiojantį reguliavimą, vaistinės dėl privalomų vaistinėje turėti kompensuojamųjų vaistų sąrašo nuolatos patiria nuostolių: išbraukus vaistą iš tokio kompensuojamų vaistų sąrašo, jo niekas neperka, gamintojai tokio vaisto neatsiima ir nekompensuoja jo įsigijimo kainos, o vaistinė, pasibaigus tokio vaisto galiojimo terminui, jį turi nusirašyti ir prisiimti nuostolius. Remiantis Vaistinių asociacijos suteiktais duomenimis, 2013 metais vaistinių patirti faktiniai nuostoliai, kurie susidaro vykdant prievolę turėti vaistinėms privalomus kompensuojamus vaistus pagal SAM numatytą sąrašą, sudarė apie 31 000 litų per metus. Vaistinėse išplėtus privalomų turėti kompensuojamų vaistų sąrašą šie nuostoliai būtų dar didesni.

Dėl 18 priemonės siūlymo nustatyti privalomą nekompensuojamųjų vaistų asortimentą vaistinėse

Įpareigojus vaistines privalomai turėti dar daugiau vaistų atsargų nei šiuo metu yra privaloma pagal privalomų vaistinėje turėti kompensuojamųjų vaistų sąrašą vaistinių patiriami nuostoliai būtų dar didesni. Vaistinės būtų įpareigotos nuolatos turėti ir tų vaistų, kurie yra mažiau paklausūs ar iš vis nepaklausūs, o jų nepardavus ir pasibaigus jų galiojimo laikui, privalėtų juos nurašyti, sunaikinti ir prisiimti visus dėl to patirtus nuostolius. Su didesnėmis finansinėmis problemomis susidurtų ypač mažosios rajoninės vaistinės, kur mažiau gyventojų ir vaistų paklausa yra mažesnė. Viena vertus, pačios vaistinės yra suinteresuotos turėti geriausią asortimentą. Kita vertus, jei norima vaistines įpareigoti turėti kuo platesnį asortimentą net ir tų vaistų, kurie yra mažiau paklausūs ar iš vis nepaklausūs, tai yra tolygu prievolės uždėjimui.

Be to, nėra pagrįstas privalomo nekompensuojamųjų vaistų sąrašo atsiradimo vaistinėse poreikis, t. y. nėra įrodyta, ar iš tikrųjų nekompensuojamų vaistų pasirinkimas vaistinėse yra per mažas, dėl ko reikėtų nustatyti privalomą nekompensuojamųjų vaistų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodytas priemonės reikalingumas ir privalomas nekompensuojamųjų vaistų sąrašas tik padidintų vaistinių nuostolius, atsiradusius dėl privalomo vaistų laikymo, siūlytina atsisakyti šios priemonės.

Dėl 19 priemonės siūlymo įteisinti kontrolinius vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių pirkimus vaistinėse

Šia priemone siūloma įvesti slaptus kontrolinius pirkimus vaistinėse. Inspektorius apsimestų pirkėju, atliktų pirkimą, o inspektoriaus tarnybinis pažymėjimas ir kiti dokumentai būtų pateikiami po atlikto kontrolinio pirkimo. Siūlome atsisakyti šios priemonės dėl šių priežasčių:

Pirma, nėra įrodytas ir pagrįstas įstatymų projektų poreikis. Nepateikti įrodymai, kad egzistuoja problema, kad ją išspręs slapti kontroliniai pirkimai, ar kad jos negalima išspręsti atliekant įprastinius tikrinimus.

Kaip rodo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (toliau – VVKT) atlikti tikrinimai vaistinėse, pažeidimus dėl farmacinės paslaugos teikimo galima nustatyti ir dabar atliekamų tikrinimų metu. 2014 metais VVKT atlikus tikslinius tikrinimus 23 vaistinėse buvo nustatyti pažeidimai dėl netinkamo farmacinių paslaugų teikimo (pvz., vaistinėse gyventojams prieš pasirenkant vaistinį preparatą monitoriuje neparodė informacijos apie vaistų kainas ir priemokas; farmacijos specialistai nemokėjo parodyti informacijos monitoriuje ir kt.)[1].

VVKT ir ministerija per 2013 metus gavo apie 100 pirkėjų skundų dėl farmacinės paslaugos teikimo, didėjančių vaistų kainų ir pan. Gautų skundų kiekis yra labai mažas, palyginus su aptarnautų gyventojų kiekiu vaistinėse. Todėl smarkiai sugriežtinti priežiūrą motyvuojant skundų skaičiumi yra nepagrįsta.

Vaistų kainos nėra priežastis įvesti slaptus kontrolinius pirkimus vaistinėse, nes jos priklauso nuo daugybės kitų veiksnių. Nėra jokių įrodymų ar pagrindimo, kad slapti kontroliniai pirkimai sumažins vaistų kainas vaistinėse.

Projektų rengėjai argumentuoja, kad slapti kontroliniai pirkimai vaistinėse leis nustatyti pažeidimus, ar receptiniai vaistiniai preparatai išduodami be recepto. Tačiau, kaip rodo naujausias specialus Eurobarometro tyrimas[2], Lietuvoje 2013 metais tik 2 proc. gyventojų šios grupės vaistinių preparatų įsigijo be recepto ir nuo 2009 metų antibiotikų išdavimas be recepto sumažėjo 5 proc.

Antra, siūlomos neproporcingos priemonės, turiniu ir forma nesuderinamos su patvirtintais verslo priežiūros principais (viešumo, skaidrumo, minimalios ir proporcingos priežiūros naštos), t. y. kad priežiūros institucijos turi tapti verslo pagalbininkėmis, konsultantėmis, o ne baudėjomis. Vien tai, kad tikrintojai veiks slaptai, sukels abejonių dėl jų skaidrios veiklos, nes ji nebus vieša.

Išsamesnė argumentacija, kodėl netikslinga įvesti slaptus kontrolinius pirkimus vaistinėse, pateikiama atskirose LLRI ekspertizėse:

Didesnė kontrolė vaistinių pirkimams – nei pagrįsta, nei būtina

Nuoroda į ekspertizę: http://www.llri.lt/naujienos/ekonomine-politika/sveikatos-apsauga/ekspertize-slapti-kontroliniai-pirkimai-vaistinese-nepagristi-ir-neproporcingi/lrinka

Slapti kontroliniai pirkimai vaistinėse – nepagrįsti ir neproporcingi

Nuoroda į ekspertizę: http://www.llri.lt/naujienos/ekonomine-politika/sveikatos-apsauga/ekspertize-didesne-kontrole-vaistiniu-pirkimams-nei-pagrista-nei-butina/lrinka

 

LLRI pasiūlymai papildyti planą

Geriausia priemonė, siekiant padidinti vaistų prieinamumą ir mažinti vaistų kainas, yra konkurencijos vaistų rinkoje (tiek tarp vaistų importuotojų, tiek tarp vaistų pardavėjų) užtikrinimas. Šiuo metu vaistų rinkoje yra nepagrįstų ir perteklinių reguliavimų, ribojančių konkurenciją vaistų rinkoje, didinančių rinkos dalyvių sąnaudas bei didinančių vaistų kainas. Žemiau pateikiami siūlymai, galintys sudaryti prielaidas geresniam vaistų prieinamumui ir mažesnėms vaistų kainoms.

  1. Panaikinti vaistinių konkurenciją ribojančius reikalavimus:
  • Mažinti minimalų vaistinės patalpų ploto limitą arba jį visai panaikinti

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V–308  „Dėl vaistinių patalpų ir įrengimų reikalavimų patvirtinimo“, kuris pakeitė anksčiau galiojusį ministro 2003 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. V-7 „Dėl reikalavimų vaistinėms patvirtinimo“, 8 punkte nustatyti minimalūs bendro vaistinės patalpų ploto normatyvai nurodo, kad bendras visuomenės vaistinės, esančios mieste, patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 60 kvadratinių metrų, o labdaros vaistinės, esančios mieste, – ne mažesnis kaip 30  kvadratinių metrų.

Tokiomis reguliavimo priemonėmis sudaromi nepagrįsti įėjimo į rinką barjerai ir slopinama konkurencija, kurios pagyvėjimas vestų prie mažesnių vaistų kainų. 60 ir 30 kvadratinių metrų minimalus plotas yra nereikalingas suvaržymas vaistinės steigėjams. Galiausiai nuo to nukenčia vaistų pirkėjai, kurie yra priversti taikytis su didesnėmis vaistų kainomis. Atsižvelgiant į tai, siūlome mažinti minimalų vaistinės patalpų ploto limitą arba jį visai panaikinti.

  • Panaikinti draudimą steigti vaistines (jų filialus) tame pačiame pastate ir tuo pačiu adresu, kuriuo jau įsteigta vaistinė ar jos filialas

Farmacijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „vykdyti veiklą tame pačiame pastate ar tuo pačiu adresu, išskyrus sveikatos priežiūros įstaigas, išduodama tik viena vaistinės veiklos licencija“. Tai reiškia, kad draudžiama steigti visuomenės vaistines (jų filialus) tame pačiame pastate ir tuo pačiu adresu, kuriuo jau įsteigta visuomenės vaistinė ar jos filialas. Tokie reikalavimai riboja intensyvesnę vaistinių konkurenciją, kuri galėtų atnešti naudos vaistų pirkėjams.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja vaistinių, veikiančių vienoje gydymo įstaigoje, skaičiaus, tačiau nėra aišku, kodėl vaistinių skaičiaus ribojimas taikomas kitos paskirties pastatuose, pavyzdžiui, dideliuose prekybos centruose. Panaikinus minėtą apribojimą ir leidus steigti antrą vaistinę tame pačiame pastate padidėtų konkurencija tarp vaistinių ir būtų sudarytos sąlygos mažėti vaistų kainoms. Be to, vaistinėms atsirastų daugiau paskatų plėsti savo veiklos spektrą – pavyzdžiui, plėtojant farmacinę rūpybą ar įrengiant specialias konsultacines zonas. Tokiu būdu būtų geriau patenkinami gyventojų poreikiai.

  1. Panaikinti Farmacijos įstatyme įtvirtintą reikalavimą, kad nuo 2016 metų vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas

Nuo 2016 metų įsigalios Farmacijos įstatymo pataisa, numatanti, kad vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas. Tai reiškia, kad vaistininkų padėjėjai (farmakotechnikai) nebegalės vaistinėje dirbti savarankiškai, t. y. periodiškai prižiūrint vaistininkui. Toks farmakotechnikų veiklos apribojimas sukels tam tikras neigiamas pasekmes ir pablogins vaistų prieinamumą gyventojams.

Draudimas dirbti farmacininkams be vaistininko priežiūros gali sukelti vaistininkų trūkumą, nes dalį farmakotechnikų reikės pakeisti vaistininkais. Tai padaryti bus sudėtinga, nes jau dabar jaučiamas vaistininkų trūkumas. Dėl vaistininkų trūkumo daliai vaistinių gali tekti užsidaryti arba trumpinti darbo laiką, o tai gali pabloginti vaistų prieinamumą. Uždarant arba trumpinant vaistinių darbo laiką dėl to labiausiai nukentės vartotojas, negalintis laiku įsigyti vaistų.

Remiantis VVKT duomenimis, Lietuvoje 2014 m. lapkričio mėn. buvo 1486 farmakotechnikai. Įsigaliojus apribojimui vaistinės bus priverstos atleisti dalį šių farmakotechnikų. Be to, Kauno kolegijoje 2014 m. ruošiama 140 farmakotechnikų[3]. Farmakotechnikus ruošianti mokymo įstaiga privalės koreguoti mokymo programas, tvirtinti naujas, o jei ir toliau bus mokoma pagal dabartines programas – bus rengiami specialistai, negalėsiantys panaudoti visų įgytų žinių. Be to, jei niekas nepasikeis ir nuo 2016 metų įsigalios Farmacijos įstatymo pakeitimas, tai vaistinės neturės motyvacijos samdyti farmakotechnikus, todėl dalis ruošiamų farmakotechnikų gali negauti darbo pagal specialybę. Nors farmakotechnikai turi galimybę persikvalifikuoti ir įgyti vaistininko profesiją, tačiau perkvalifikavimo procedūra yra itin ilga ir sudėtinga. Pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universitete išlyginamosios studijos farmakotechnikams trunka 3,5 metų, o visų studijų kaina siekia beveik 30 tūkst. litų[4]. Ši studijų kaina yra pakankamai didelė ir ne kiekvienas farmakotechnikas gali sau tai leisti.

Akivaizdu, kad farmakotechnikų veiklos apribojimas iš esmės pakeis vaistinių veiklos ir farmakotechnikų darbo sąlygas, sukeldamas dideles perkvalifikavimo sąnaudas, apribodamas darbo pasiūlą, kas didins vaistinių veiklos sąnaudas bei potencialiai – vaistų kainas. Siekiant išvengti šių neigiamų pasekmių, Farmacijos įstatyme būtina panaikinti nuostatas, nustatančias, kad nuo 2016 metų vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas.

  1. Farmacijos specialistams taikyti tokius pačius su darbo laiku susijusius reikalavimus kaip ir kitiems dirbantiesiems

Pagal dabartinį reguliavimą farmacijos specialistai (vaistininkai ir farmakotechnikai) dirba 36 valandas per savaitę ir gali turėti 35 dienas kasmetinių atostogų, t. y. dirba trumpiau ir atostogauja ilgiau nei kitos specialybės darbuotojai. Minėtos priemonės stokoja pagrįstumo. Tikėtina, kad darbo laiko privilegijos farmacininkams nustatytos, remiantis ankstesne ir jau iš esmės pasikeitusia praktika, kai farmacininkas turėjo tiesioginį kontaktą su cheminėmis medžiagomis, t. y. gamino vaistus vaistinėse. Dabartiniu metu vaistų gamyba vaistinėse yra daugiau išimtis nei taisyklė, tad trumpesnės darbo laiko trukmės niekaip negalima aiškinti kenksmingomis darbo sąlygomis.

Mažesnės farmacininkų darbo laiko trukmės aiškinimas didesne protine, emocine įtampa taip pat kelia abejonių. Ilgiau nei farmacininkai gali dirbti net sveikatos priežiūros specialistai (38 valandų darbo savaitė). Teikiantiems skubią medicinos pagalbą, chirurgines operacijas ar dalyvaujantiems jas atliekant, nustatyta 37 valandų darbo savaitė. Nėra pagrįstų įrodymų, kad vaistininkų darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, lyginant su kitais sveikatos priežiūros specialistais, kuriems nustatyta ilgesnė darbo savaitė.

Darbuotojams, dirbantiems sutrumpintą darbo laiką, už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką[5]. Trumpesnis vaistininkų darbo laikas didina vaistinių sąnaudas, o tai potencialiai pasireiškia išaugusiomis vaistų kainomis. Galiausiai dėl tokio Vyriausybės reguliavimo nukenčia vaistus perkantys žmonės.

Farmacijos specialistų darbo laiko ir kasmetinių atostogų suvienodinimas iki įprastos darbo savaitės ir atostogų trukmės ne tik leistų iš dalies išspręsti vaistininkų trūkumo problemą, kuri, jeigu niekas nepasikeis, ypač pasijaus nuo 2016 metų įsigaliojus Farmacijos įstatymo pataisai, bet ir padarytų vaistinių paslaugas prieinamesnes, farmacininkams dirbant visą darbo dieną. Be to, būtų sudarytos prielaidos vaistų kainų mažėjimui.

  1. Sudaryti sąlygas lygiagretaus vaistų importo plėtrai

Vaistų importą Lietuvoje vykdo rinkodaros teisės turėtojai, kuriems suteikta teisė organizuoti vaistinio preparato tiekimą rinkai, reklamą ir rinkodaros valdymo priemones. Taip pat vaistus galima importuoti vykdant vaistų lygiagretų importą, nesinaudojant vaistinio preparato rinkodaros teisės turėtojo platinimo tinklu. Pagrindinis lygiagretaus vaistų importo veiklos principas – konkrečius vaistus iš valstybių, kuriose būtent to konkretaus vaisto kaina yra žemesnė, importuoti į valstybę, kurioje kaina yra aukštesnė.

Remiantis Konkurencijos tarybos duomenimis[6], didžiąją dalį vaistų importo rinkos užima rinkodaros teisės turėtojai, tuo tarpu lygiagretaus importo didmeniniu būdu parduodama vaistų dalis Lietuvoje sudaro vos 0,61 proc. rinkos. Taip yra todėl, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintą aprašą[7], lygiagretaus importo vaistai įtraukiami į Kompensuojamųjų vaistų kainyną tik jeigu jų ir tokių pačių rinkodaros teisės turėtojų analogiškos pakuotės vaistų deklaruojamų kainų skirtumas yra ne mažesnis nei 4–10 procentų. Tai reiškia, kad kiti tiekėjai gali importuoti vaistus tik pasiūlę 4–10% mažesnes nei rinkodaros teisių turėtojų vaistų kainas. Lygiagretaus importo tiekėjai negali pasiūlyti rinkai tų kompensuojamų vaistų, kurie, nors ir yra pigesni už rinkos teisių turėtojų vaistus, visgi nėra pigesni reikalaujamais 4–10%. Dėl šios priežasties tokie vaistai lygiagrečiai neimportuojami, o vartotojai neturi galimybės rinktis pigesnių vaistų.

Minėtame nutarime įtvirtintas barjeras lemia didesnes vaistų kainas ir mažesnį jų prieinamumą vartotojams. Šios reikalavimo panaikinimas sudarytų palankesnes sąlygas pigesnių vaistų pateikimui į rinką.

Išvados ir pasiūlymai

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, LLRI siūlo:

  1. Atsisakyti plano 6 ir 7 priemonių ir palikti dabar esančią Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno keitimo tvarką.
  2. Atsisakyti 12 priemonės siūlymo nustatyti, kad pigiausiam vaistui, jei jis kompensuojamas 100 proc., paciento priemoka būtų lygi 0 ir palikti dabar esančią tvarką, kai 100 proc. kompensuojamiesiems vaistams taikoma paciento priemoka.
  3. Atsisakyti 17 priemonės siūlymo išplėsti privalomą kompensuojamųjų vaistų asortimentą vaistinėse.
  4. Atsisakyti 18 priemonės siūlymo nustatyti privalomą nekompensuojamųjų vaistų asortimentą vaistinėse.
  5. Atsisakyti 19 priemonės siūlymo įteisinti kontrolinius vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių pirkimus vaistinėse.

LLRI siūlo planą papildyti šiomis priemonėmis:

  1. Parengti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V–308  „Dėl vaistinių patalpų ir įrengimų reikalavimų patvirtinimo“, 8 punkto pakeitimą, siekiant mažinti minimalų vaistinės patalpų ploto limitą arba jį visai panaikinti.
  2. Parengti Farmacijos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies pakeitimą, siekiant panaikinti draudimą steigti vaistines (jų filialus) tame pačiame pastate ir tuo pačiu adresu, kuriuo jau įsteigta vaistinė ar jos filialas.
  3. Parengti Farmacijos įstatymo pataisas, siekiant panaikinti 35 straipsnio 12 dalį, kuri numato, kad nuo 2016 metų vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas.
  4. Parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintos „Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimą, siekiant farmacijos specialistams nustatyti įprastinę 40 val. darbo savaitę.
  5. Parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ patvirtintos „Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašas ir šių atostogų trukmė“ 7 punkto pakeitimą, siekiant farmacijos specialistams nustatyti įprastines 28 dienų trukmės atostogas.
  6. Parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 2005 m. rugsėjo 13 d. Nr. 994 “Dėl ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, bazinių kainų apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo” pakeitimus, siekiant panaikinti 4–10% kainos reikalavimą, taikomą lygiagrečiam vaistų importui bei sudaryti sąlygas lygiagretaus vaistų importo plėtrai.

[1] Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos duomenys. (2014 m. rugsėjo 23 d. pranešime „Vaistinių pasiskirstymas teritoriniu požiūriu, farmacinių paslaugų prieinamumas“ pateikta informacija).

[2] Special Eurobarometer 407 “Antimicrobial Resistance”, 2013. http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_407_en.pdf

[3] Kauno kolegijos suteikta informacija pagal LLRI užklausą.

[4] Lietuvos sveikatos mokslų universiteto informacija.

[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 2003 m. rugsėjo 30 d. Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“.

[6] Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos pranešimas apie atliktą vaistų lygiagretaus importo rinkos tyrimą, 2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 6S-31, http://kt.gov.lt/naujienos/doc/lvi.pdf

[7] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas Nr. 994 “Dėl ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, bazinių kainų apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo”.