Luis Quiles iliustracija
Žmogus-revoliucija. Taip dažnai pristatomas dar ir šiandien garsus bei populiarus istorinis veikėjas Che Guevara (tikrasis vardas Ernesto Rafaelis Guevara de la Serna, argentinietis revoliucionierius, kovojęs už marksistinių idėjų įgyvendinimą). Turbūt tau teko girdėti apie šį revoliucionierių, o jei ne girdėti, tai bent matyti jo atvaizdą internete, ant marškinėlių, plakatų. Ar žinai, prieš ką jis kovojo, kokie buvo jo šūkiai ir idėjos? Dažniausiai Che Guevara pristatomas kaip herojiškas tiesos ieškotojas, kovotojas prieš neteisingą sistemą, už žmogų ir jo išlaisvinimą. Che Guevara neteisinga ir pavergiančia sistema laikė kapitalizmą ir visais būdais mėgino jį įveikti tam, kad būtų išlaisvintas kelias pačiai teisingiausiai sistemai – socializmui.
Šioje paskaitoje aiškinsimės, ar tikrai kapitalistinės sistemos pagrindų sugriovimas ir socialistinės sistemos įvedimas išlaisvina žmogų. Tačiau to neįmanoma padaryti, neišsiaiškinus kas tie „izmai“. Nuo to ir pradėkime.
Ekonominio gyvenimo santvarka – žaidimo taisyklės visuomenėje
Tesime kursų pradžioje duotą pažadą – „paskaitose mintinai nesimokysime įmantrių terminų“. Todėl analizuodami šią temą privalome išsiaiškinti, kas slypi po painiomis kapitalizmo ir socializmo formuluotėmis. Tik taip šios sąvokos įgis aiškią prasmę.
Visų pirma, abu terminai apibrėžia ekonominio gyvenimo santvarkas. Tai reiškia, jog jie nurodo į visuomenės narių ekonominio bendradarbiavimo formą ir taisykles. Gyvenimą visuomenėje galima palyginti su žaidimu – tam, kad žaidimas būtų vykęs visiems jo dalyviams reikia žinoti taisykles ir jų laikytis, taip pat ir visuomenėje – bendras piliečių gyvenimas turi būti organizuojamas, remiantis visiems bendromis ir privalomomis taisyklėmis. Antraip, visuomenėje įsivyrautų chaosas – žmonės nežinotų koks ekonominis elgesys yra tinkamas ir kokio elgesio galima tikėtis iš kitų. Taigi, ekonominio elgesio apibrėžimas t.y. ekonominės santvarkos įvardinimas leidžia žmonėms sklandžiau bendradarbiauti vieniems su kitais.
Tačiau, ar visas ekonominis elgesys privalo būti tiksliai apibrėžtas ir įstatymiškai reglamentuotas t.y. už jo nesilaikymą turi būti baudžiama? Manau sutiksi, kad reglamentuota privalo būti tik tai, kas būtina, kas gali užtikrinti sklandų visuomenės narių bendradarbiavimą. Juk ir krepšinio rungtynių nebūtų prasmės stebėti jei tiksliai žinotum, kaip kiekvienoje situacijoje tam tikras žaidėjas pasielgs. Be to, ar įmanoma numatyti visas įmanomas žaidybines situacijas? Žinoma, ne. Taip pat ir visuomenėje – piliečiai patys nutaria, kurios sritys yra tokios svarbios, kad tas taisykles tiesiog būtina apibrėžti ir taikyti nuobaudas už jų nesilaikymą, o kuriose srityse žmonėms pavyksta laisvai susitarti patiems.
Mūsų aptariamų ekonominių santvarkų (kapitalizmo ir socializmo) perskyra fiksuotina būtent jų požiūryje į laisvę. Paprastai tariant, kapitalistinė sistema leidžia visuomenės nariams susižaisti laisvai, tuo tarpu socializmas siekia įvesti griežtas žaidimo taisykles.
Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujasi kapitalizmas – žaisti gali tol, kol nepažeidi kito teisės žaisti – kol nežaidi jo aikštelėje arba nesikėsini į jį patį t. y. kapitalizme galioja tik ne-agresyvumo principas. Tuo tarpu socializmas šią taisyklę ignoruoja, tačiau turi aibę kitų, reglamentuojančių kiekvieną žingsnelį, numatančių kas ir kokioje pozicijoje turi žaisti, kokiu metu kokią vietą aikštelėje užimti ir t. t. – socializmas siekia kontroliuoti kiek įmanoma daugiau žaidimo aspektų.
Šiuo pagrindu apibrėžiami trys esminiai ekonominių santvarkų bruožai: kam priklauso nuosavybė, kaip vykdomi mainai ir kas turi aukščiausią valdžią:
Kaip matai, socializmo atveju žaidimui vadovauja valdžia: jai priklauso žaidimo aikštė, todėl ji numato ir kaip joje elgtis, be to kai tik žaidimas valdžiai ima atrodyti netinkamas, ji laisvai gali pakeisti jo taisykles. Kaip tai veikia ekonominėje situacijoje? Ekonominei veiklai reikalingi materialūs (žemė, pastatai, įrengimai) ir nematerialūs (darbas, intelektualinė nuosavybė) ištekliai priklauso valstybei, ji sprendžia ko ir kiek gaminti, geriau už pačius piliečius žinodama kiek limonado bus išgerta ir tortų suvalgyta. Tačiau kaip gi valdžios žmonės gali žinoti kiek ir ko bus suvartota jei net tu pats tiksliai nežinai ko norėsi rytojaus pietums. Kyla grėsmė prigaminti žmonėms nereikalingų produktų ir nepagaminti to, ko iš tiesų reikia. Pati valdžia numato ir kaip turi vykti mainai: kas, kaip, su kuo ir į ką turi mainyti prekes ir paslaugas bei kokia turi būti prekių ir paslaugų kaina. Be to valdžia gali savavališkai keisti visas ekonominės santvarkos taisykles. Spėju, supranti, jog taisyklių keitimas žaidimui jau prasidėjus yra nesąžiningas.
Tuo tarpu kapitalizme aikštė priklauso privatiems asmenims, tačiau dėl žaidimo taisyklių kiekvieną kartą susitaria patys žaidėjai, kurie žaidžia, vadovaudamiesi iš anksto numatytomis, nekeičiamomis ir visiems žinomomis taisyklėmis. Ekonominiu požiūriu viskas atrodo taip: visi materialūs ir nematerialūs ištekliai priklauso privatiems asmenims, kurie patys rūpinasi ir laisvai disponuoja turimu turtu, tarkim, žmogus turintis žemės pats nusprendžia joje auginti bulves, statyti viešbutį ar įkurti golfo aikštyną. Patys žmonės nusprendžia ir kokia veikla jiems užsiimti: ką dirbti, ko mokytis ir kaip planuoti savo ateitį. Prekėmis ir paslaugomis pirkėjai ir pardavėjai mainosi savo noru, šio laisvo santykio pagrindu nusistato ir prekės kaina (ji yra tokia, kokią pirkėjai sutinka mokėti, o pardavėjai parduoti). Tokiu būdu išsiaiškinama kokie produktai yra paklausūs, o kurių gaminti tiesiog neverta, nes niekas jų neperka t. y. jie yra nereikalingi ir gali būti nebegaminami ar jų gaminama mažiau. Be to kapitalistinėje santvarkoje aukščiausia valdžia priklauso įstatymui. Tai reiškia, kad taisyklės ekonominei veiklai sukuriamos ne tik žmonių tarpusavio susitarimais, bet pagrindinės jų saugomos pasitelkus valstybės galią – per įstatymus. Kapitalizmo santvarkoje nuosavybės teisė, mainų laisvė ir kontraktų laikymasis užtikrinami įstatymo priemonėmis. Vadinasi visi rinkos žaidėjai iš anksto žino taisykles, kurios yra nekeičiamos ir visiems vienodos, todėl kiekvienas gali laisvai apsispręsti kaip dalyvauti ekonominiuose procesuose.
Taigi, kaip matai, nuo to, kokioje ekonominėje santvarkoje gyvename, priklauso kiekvieno iš mūsų galimybės. Todėl šie „izmai“ tikrai nėra vien tik laikraščiuose mirgančios antraštės, tai tiesiogiai liečia kiekvieną visuomenės narį.
Che Guevara arba tikslo ir priemonių nesuderinamumas
Grįžkime prie Che Guevaros atvejo ir išsiaiškinkime jo kritikos kapitalizmui esmę. Pagrindinis „žmogaus-revoliucijos“ tikslas buvo padaryti visus žmones laimingais, jis tikėjo, kad visi gali būti laimingi tik būdami lygiais. Tuo tarpu kapitalistinis modelis, anot jo, yra socialiai neteisingas, nes sudaro prielaidas vieniems tapti turtingais, kitiems skursti. Tačiau, ar lygybė tikrai yra kelias į laimę? Ar turėdami po tiek pat turto, žmonės jaustųsi laimingesni? Ir kaip tą turtinę padėtį reikėtų išlyginti?
Pradėkime nuo to, kad kapitalizme kiekvienas startuoja, turėdamas vienodas sąlygas. Kaip jau išsiaiškinome, visi yra lygūs prieš įstatymą. Tačiau sutiksi, kad net ir turėdami vienodas sąlygas, žmonės pasiekia skirtingų rezultatų. Prisiminkime žaidimo pavyzdį ir persikelkime į krepšinio aikštelę. Krepšinio taisyklės yra aiškiai apibrėžtos ir visiems tos pačios, bet ar visi sugeba vienodai gerai žaisti? Žinoma, kad ne. Taip pat ir ekonominėje veikloje – vieni yra aktyvūs, verslūs ir kuriantys, kiti pasyvesni. Kiekvienas gali laisvai rinktis kuo jam užsiimti, atsižvelgdamas į savo norus bei gebėjimus. Vieni nori turėti asmeninį lėktuvą, kitiems pakanka važiuojančio dviračio. Kaip manai, ar sąžininga būtų šiuos norus sulyginti ir pasiūlyti vidurio kelią: vienus bei kitus priversti važinėti automobiliais? Ar nuo to žmonės taptų laimingesni? Juk visų laimės, norai ir gebėjimai yra skirtingi, todėl kiekvienas siekia ir pasiekia skirtingų rezultatų.
Be to, kaip įmanoma įgyvendinti Che Guevaros siekį – visuomeninę lygybę? Pagrindinė priemonė – perskirstymas. Turtiniu požiūriu visi taptų lygiais, jei daugiau uždirbantys dalį savo pajamų atiduotų mažiau uždirbantiems. Tarkim, chirurgas, iš savo 2 000 Eur atlyginimo 800 Eur atiduoda valytojai, uždirbančiai 200 Eur ir tuomet jie abu turi po lygiai. Tik ar įmanoma taip paprastai sulyginti jų atliekamą darbą? Panašiai būtų jei tu visą savaitę intensyviai mokytumeisi ir iš matematikos kontrolinio gautum 10, tačiau vardan lygybės, mokytojas tavo dešimtuką padalintų visiem po lygiai. Įtariu, kad nesijaustum labai laimingas ir įvertintas. Kažin ar esant tokioms sąlygoms kitą kartą taip stipriai ruoštumeisi atsiskaitymui.
Lygiai taip pat perskirstymas veikia ir visuomeniniu lygiu. Tam, jog valdžia galėtų kažkam kažką duoti, pirma ji turi paimti iš kitų. Pavyzdžiui, tam, kad būtų galima sumokėti pašalpą našlaičiui ar bedarbiui, suteikti „nemokamą“ išsilavinimą ar gydymą, valdžia pirma turi kažką apmokestinti, mokesčius surinkti ir tik tuomet už šiuos pinigus teikti minėtas paslaugas. Plačiau apie mokesčius gali pasiskaityti temoje „Kiek kainuoja nemokamas mokslas?“.
Taigi, tikriausiai jau akivaizdu, kad žmonės yra laimingi ne tuomet, kai yra lygūs su kitais, o tuomet, kai gali užsiimti tuo, kuo nori, kam turi gebėjimų ir už ką yra atitinkamai įvertinami. O čegevariškas socialinės lygybės siekis ne tik, kad neišlaisvina žmogaus ir jo teisių, bet neišvengiamai virsta asmeninių siekių suvaržymu ir teisių pažeidimu. Be to jokios visuomeninės laimės nėra ir negali būti. Visi savo laimę suvokia skirtingai. Yra tavo, mano laimė, kurios skiriasi, todėl negali būti jokios bendros visų žmonių laimės, kurios jie būtų priversti siekti, paaukodami savo asmeninius norus.
Žiūrėk vaizdo įrašą: youtu.be/dH5VDZY2H28! Čia – apie tai, kas bendra tarp laisvos ekonomikos ir žmogaus gerovės.
Pawel Kuczynski iliustracija
UŽDUOTIS: atsiversk bet kurį laikraštį, internetinį naujienų portalą, pažiūrėk vakaro žinias ar tiesiog šiek tiek pagalvok. Išsirink tris aktualijas politikos, ekonomikos, kultūros srityje ir pagalvok apie kokią ekonominę santvarką jos byloja – kapitalistinę, socialistinę ar turi tiek kapitalizmo, tiek ir socializmo bruožų.
Trūksta idėjų? Pavyzdys: goo.gl/w53PAb
