Pagalvok, kokius keisčiausius mainus esi atlikęs? Gal lietingą dieną seną skėtį iškeitei į skanius pietus kavinėje? O gal seniai kampe gulintį, jau nebenaudojamą žiurkėno narvelį išmainei į dar nematyto kino filmo bilietą? Arba už stiklinę vandens karštą vasaros dieną atidavei visos dienos kišenpinigius?
Šiaip ar taip spėju, kad Kyle‘o Macdonaldo atlikti mainai tave tikrai nustebins. Nežinau, ar esi girdėjęs, jog šis kanadietis, sudaręs keletą sėkmingų sandorių, raudoną sąvaržėlę iškeitė į namą. Žinoma ne iš karto ir ne per vieną dieną. Todėl apie viską pradėkime nuo pradžių ir šioje paskaitoje išsiaiškinkime, kodėl mainai yra neišvengiami, kodėl jie visuomet naudingi abiem besimainančiom pusėm, kas yra subjektyvi vertė ir kaip Kyle‘ui Macdonaldui sąvaržėlę pavyko iškeisti į namą?
Mainai – priemonė patogesniam gyvenimui
Buvo laikai, kai žmonės patys sau viską pasigamindavo ir jiems nereikėjo keistis savo darbo vaisiais. Tokia sistema vadinasi natūriniu ūkiu – joje mainai nevyksta, nes visi savo poreikius patenkina savarankiškai. Tačiau pagalvok, ar tikrai įmanoma visais savo norais pasirūpinti pačiam? Pradedant maistu bei stogu virš galvos ir baigiant kultūriniais, estetiniais poreikiais. Pamėgink pats išsikepti duonos, pasistatyti namą ir parašyti knygą. Manau, kad liksi alkanas, sušalęs ir neskaitęs. Dažniausiai naudingiau atlikti vieną funkciją, tarkim kepti duoną. Apsiribodamas konkrečiu darbu greičiau įgusi, tapsi tikru duonos kepimo profesionalu, iškepsi jos tiek, kad ir pats būsi sotus, o dalį dar galėsi ir iškeisti į kitas tau reikalingas paslaugas.
Tą pastebėję žmonės ėmė darbu dalintis, o po to keistis pagamintais produktais. Ekonominė santvarka, kuomet savo pagamintus daiktus keičiame į kitų žmonių darbo vaisius yra žymiai efektyvesnė – visko pagaminama daugiau, todėl žmonės geriau gali patenkinti savo poreikius. Žuvį žmonės keitė į medžiagą, grūdus į mėsą, sviestą į žibalą ir t. t. Sutikite, labai nepatogu ir sudėtinga. Juk reikia surasti žmogų, kuriam reikia tavo turimos prekės, ir kad jis dar turėtų tavo geidžiamos prekės. Ir kad kiekiai sutaptų. Sunku buvo, bet žmonės mainėsi ir taip. Besimainydami pastebėjo, kad kai kurias prekes galima lengviau išmainyti, visi jų nori. Taip mainuose atsirado prekė – tarpininkas.
Mainų procesą palengvino pinigų įvedimas. Taigi, pinigai yra natūraliai susiklostęs žmonių atradimas, ne valdžios prekė, ne viešoji gėrybė ir ne centrinio banko sugalvotas rinkos patobulinimas. Piniginiai mainai dėl patogumo vis dar yra populiariausia mainų forma. Pagalvok, juk kasdien eini į prekybos centrus, kavines, e-parduotuves, taigi, mainai pinigus į norimas prekes ir paslaugas. Dirbdamas savo darbo jėgą, laiką ir pastangas taip pat išmainai į pinigus (apie pinigus plačiau paskaitoje „Dvigubai daugiau pinigų visiems“).
Mainai yra neišvengiama kiekvieno žmogaus, kuris nori patogiau, greičiau ir geriau realizuoti savo norus, gyvenimo dalis.
Mainai – abipusiai naudingi
Kas yra mainai? Visų pirma, tai būtinai yra santykis tarp skirtingų žmonių, juk negali pats su savimi mainytis – savo raudoną sąvaržėlę iškeisti į savo žuvies formos tušinuką. Taigi, visuomet sau priklausantį daiktą mainai į tai, kas ne tavo ir ko nori.
Tokiu būdu visuomenės nariai ima bendradarbiauti tarpusavyje: kiekvienas, norėdamas patenkinti savo poreikius, privalo pasirūpinti ir kito žmogaus poreikių tenkinimu. Na tarkim, tam, kad įsigyčiau bilietą į Lady Gaga koncertą, pirmiausia turiu gauti reikiamą sumą pinigų, todėl, kaip įprasta, suremontuoju Jono dviratį ir juos uždirbu – savo darbo paslaugą ir laiką iškeičiu į pinigus, kuriuos vėliau keičiu į koncerto bilietą. Visi šioje situacijoje lieka patenkinti – aš turiu bilietą, koncerto organizatoriai pinigus, o Jonas suremontuotą dviratį. Iš čia išplaukia ir antras mainų bruožas – tik savanoriški mainai yra naudingi abejoms pusėms. Jei plėšikas sako: „atiduok pinigus arba bus blogai“, tai nėra savanoriški mainai. Ir tokie „mainai“ tau tikrai nėra naudingi.
Daiktų vertė
Grįžkime prie 2005 m. K. Macdonaldo mainų. Jis paprasčiausią raudoną sąvaržėlę iškeitė į žuvies formos tušinuką, vėliau į neįprastą durų rankeną, paskutiniame mainų etape vaidmenį Holivude išmainė į nedidelį namą. Sakysi, absurdas, apgavystė ar afera? Tikrai ne. Kiekvienas žmogus, mainydamasis manė, kad gautas daiktas jam bus vertingesnis už tą, kurį atiduoda. Kažkam sąvaržėlė atrodė vertingesnė už tušinuką, o kažkam – tušinukas už sąvaržėlę. Mainai buvo savanoriški, ir abu žmonės mainytis norėjo tik todėl, kad tuos pačius daiktus skirtingi žmonės vertina skirtingai. Jei visi žmonės tušinukus vertintų labiau už sąvaržėles, tai niekas niekada laisva valia nekeistų tušinuko į sąvaržėlę. Lygiai taip pat, tarkim, žaliavalgis (žmogus, valgantis tik termiškai neapdorotus produkus) laimėtą vakarienę kepsnių restorane mielai iškeistų į pusę obuolio, nes obuolius jis vertina labiau už gurmanišką strutienos kepsnį. Tuo tarpu „mėsiavalgis“ kepsnio į pusę obuolio greičiausiai nekeistų. Šią paprastą gyvenimišką tiesą, kad tuos pačius daiktus žmonės vertina skirtingai, atspindi subjektyviosios vertės dėsnis: t. y. daiktas yra vertas tik tiek, kiek žmogus mano, kad daiktas yra vertas.
Paskutinis dėmesio vertas dalykas šioje istorijoje – mainų nauda. Atrodo neįtikėtina, bet vien tai, kad du žmonės apsikeičia daiktais, atneša naudos. Kam? Tiem dviem žmonėm, kurie apsikeitė. Neįtikėtina, bet vienas išmainius sąvaržėlę į tušinuką buvo sukurta naudos, net jei nebuvo sukurta papildomų tušinukų ar sąvaržėlių. Tai dar viena priežastis, kodėl prekyba yra sėkmingai gyvuojanti verslo rūšis.
Vienos raudonos sąvaržėlės mainų istorija: raudona sąvaržėlė > tušinukas > durų rankena > turistinis šildytuvas > elektros generatorius > vakarėlis > sniego motociklas > turistinė kelionė > senas mikroautobusiukas > sutartis su muzikos įrašų studija > galimybė metus nemokamai gyventi name Finikse > vakaras su dainininku Alice’u Cooperiu > stiklinis suvenyrinis rutulys > vaidmuo Holivude > namas
„Vienos raudonos sąvaržėlės“ mainų istorijoje reikia atkreipti dėmesį į vieną esminį, tačiau mainų grandinėje nepastebimą aspektą – K. Macdonaldas keitė ne tik daiktą į daiktą, jis taip pat keitė ir savo laiką, pastangas, sprendė kaip poreikius sujungti su ištekliais. Jis pats sugalvojo idėją, įkūrė internetinį puslapį, ieškojo mainų objektų ir sugebėjo juos sėkmingai keisti. Taigi, negalima ignoruoti asmeninio K. Macdonaldo indėlio į šią istoriją. Jis sugebėjo surasti tokius žmones, kurie norėjo keistis. Jei nebūtų stengęsis, galbūt mainai būtų užsibaigę ties tušinuku, ir iš istorija būtų niekam neįdomi.
Taigi, Kyle‘ui Macdonaldui sąvaržėlę pavyko iškeisti į namą, nes:
- prekes ir paslaugas žmonės vertina skirtingai;
- keisti mažiau vertinamą daiktą į labiau vertinamą daiktą yra naudinga;
- Macdonaldas surado žmones, kurie norėjo keistis.
Žiūrėk vaizdo įrašą: https://goo.gl/64Ocfn
UŽDUOTIS: remdamasis video ir tekstu, išspręsk testą.
- Kas nulemia daikto vertę? a) Į jį įdėtas darbas. b) Daikto vertę lemia kaina. Jei brangus vadinasi vertingas, pigus – menkavertis. c) Fiziniai objektai patys savaime neturi vertės. Vertę sukuria subjektyvūs asmens norai arba įsitikinimai apie konkretaus daikto naudingas savybes.
- Kas nulėmė pinigų atsiradimą? a) Valdžios sprendimas. b) Pačių žmonių noras palengvinti mainų procesą. c) Centrinio banko siekis patobulinti rinką.
- Ar tiesa, kad laisva valia grįstuose mainuose visuomet yra laiminti ir pralaiminti pusė? a) Taip, nes keičiamasi skirtingais ir nelygiaverčiais daiktais. b) Ne, nes mainome ne tokį mums vertingą daiktą į vertingesnį.
- Ieva buvo labai ištroškusi ir už buteliuką vandens oro uoste sumokėjo 5 Eur. Ar galima tai pavadinti savanoriškais mainais? a) Taip, nes ji niekieno neverčiama nusipirko vandens tam, kad patenkintų savo poreikį. b) Ne, nes ji buvo priversta pirkti brangų vandenį. c) Prekės keitimo į pinigus negalima vadinti mainais.
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/L4D8up
