│IQ. The Economist, 2013, gruodis 12 (45)│
Dažnai įmonių socialinė atsakomybė yra pateikiama kaip kažkoks aukštesnis įmonių veiklos standartas. Jei įmonė siekia pelno ir tai darydama laikosi įstatymų – gerai. Bet būtų dar geriau, jei ji savo veiklai keltų dar aukštesnius – socialinės atsakomybės – standartus. Ar šis požiūris yra pagrįstas ir kokios atsakomybės turėtume reikalauti iš įmonių?
Pelnas yra ne tik įmonių veiklos motyvas, tačiau ir didžiausia įmonių atsakomybė. Ji susijusi su pagrindiniu ekonomikos uždaviniu – paskirstyti ribotus išteklius taip, kad jie patenkintų kuo daugiau neribotų žmonių poreikių. Juk jei įmonė veikia pelningai, ji prisideda prie ekonominių gėrybių kūrimo: sujungia ribotus išteklius iš jų sukurdama produktą, kuris pirkėjams yra naudingesnis nei atskiri ištekliai. Pelno buvimas įmonėje rodo, jog ji iš mažiau sugeba sukurti daugiau. Pelno siekimas, kai kam neatsiejamas nuo savanaudiškumo, iš tiesų visuomenei pasitarnauja. Tai – jėga, verčianti įmones ir verslininkus aiškintis žmonių poreikius ir ieškoti būdų juos patenkinti kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pelnas yra ne godumo apraiška, o veiklos motyvas. Būtent jis atveria kelią progresui, produktyvumo didėjimui, žmonių poreikių tenkinimui ir geresniam gyvenimui.
Bet galbūt iš įmonių veiklos derėtų reikalauti daugiau nei tik pelno siekimo? Prisidengiant socialine atsakomybe netiesiogiai reikalaujama, kad jos pasirūpintų dar ir kitais žmonėms svarbiais dalykais. Pvz., remtų kultūrą ir meną, tausotų gamtą, rūpestį darbuotojais išreikštų abonementais į sporto klubą, kalėdiniais vakarėliais su dovanomis darbuotojų vaikams, ekologišku rankų muilu ir pan. Tačiau ar ši takoskyra tarp tik pelno siekiančio verslo ir socialiai atsakingo verslo yra iš tikro pagrįsta?
Investavusi į naują efektyvesnį įrenginį, mažinantį energijos suvartojimą, įmonė sumažina savo sąnaudas ir tuo pačiu savo veiklos neigiamą poveikį aplinkai. Mokėdama savo darbuotojams „teisingą“ atlyginimą, ji tikisi padidinti savo gaminio vertę pirkėjo akyse ir taip dar labiau pateisinti jo kainą. Siūlydama savo darbuotojams patrauklias darbo sąlygas įmonė siekia pakelti jų produktyvumą ir išlaikyti reikalingus specialistus. Net ir remti meną ar kultūrą įmonė gali tik tuomet, kai veikia efektyviai ir pelningai. Įmonės savininkai skirti pelną ne dividendams, o kitoms, filantropinėms veiklos gali tik jei jo yra.
Jei įmonę supantys žmonės (potencialūs ir esami klientai ir pirkėjai) iš tiesų yra įsitikinę, kad įmonė gali pasitarnauti visuomenei atlikdama konkretų socialinės atsakomybės veiksmą, jie bus pasiruošę už tai atsilyginti įsigydami tokios įmonės produktus. Tuomet įmonės sprendimas ignoruoti visuomenės nuomonę būtų ne socialinės atsakomybės stoka, o elementarus rinkos poreikių neįvertinimas. Tai, kas dažnai vadinama socialine atsakomybe, yra nei daugiau, nei mažiau – tiesiog įprasta įmonių veikla. Ji arba padeda įmonėms mažinti savo sąnaudas, arba didinti savo produktų vertę pristatant jų naudą visuomenei.
Tačiau problema iškyla tuomet, kai kažkieno sugalvotas socialinės atsakomybės apibrėžimas tampa privalomu. Pvz., Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklapyje galima rasti 126 įmonių sąrašą, kurios priklauso Lietuvos Nacionaliniam atsakingo verslo tinklui (reikia suprasti, kad ten nepatekusios yra mažiau atsakingos). Tai rodo, kad socialinė atsakomybė tampa daugiau nei tik savanoriškas įmonių apsisprendimas atitikti kažkokį veiklos standartą. Ja susidomėjo ir valdžia. Žinoma, valdžios taikomas socialinės atsakomybės apibrėžimas įmonėms vis dar yra savanoriškas, bet ar ilgam? Tame pačiame tinklapyje nurodytos ir socialinę atsakomybę Lietuvoje skatinančios priemonės, įgyvendinamos nuo 2006 m. Jos yra skatinamojo pobūdžio, tačiau kaip rodo patirtis, valdžios institucijų veikloje skatinimas už pažangą labai greitai gali virsti baudimu už nepaklusnumą.
Tai kelia rimtą problemą. Jei tai, ką žmonės supranta kaip socialinę atsakomybę, įmonėms yra naudinga – jos ir pačios tai taikys be jokių paskatinimų. Tačiau gali būti ir nenaudinga, pvz., per daug kainuoti. Tuomet kokį pagrindą kažkas turi teigti, kad jo iškelto socialinės atsakomybės apibrėžimo reikalavimai yra svarbesni už pagrindinį įmonės veiklos tikslą, t. y. vartotojų poreikių tenkinimą ir pelno siekimą? Ar didesnė išeitinė pašalpa darbuotojams yra svarbiau nei galimybė pasiūlyti rinkai pigesnį produktą? Arba parama menui svarbiau nei didesnė pelno dalis investicijoms ir produktyvumo įmonėje didinimui? Visi iš šių tikslų yra svarbūs, teisingai šį pasirinkimą gali padaryti tik pati įmonė. Privaloma socialinė atsakomybė verstų įmones nukreipti ribotus išteklius ne ten, kur jie geriausiai patenkina vartotojo poreikius, o ten, kur nusprendė socialinės atsakomybės apibrėžimo sudarytojai.
Konkurencinėje aplinkoje įmonėms norint uždirbti pelno reikia rūpintis vartotoju, mat verslo prekės ir paslaugos yra savanoriškos. O koks yra valdžios institucijų tinkamos veiklos motyvas, kuomet jų paslaugos yra privalomos? Prieš siūlant verslo subjektams rengti socialinės atsakomybės ataskaitas, būtų visai nuoseklu tokią pat ataskaitą parengti ir pačiai valdžiai.
