Vyriausybė pademonstravo tvirtą ryžtą, atsispyrusi pagundai didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). PVM didinimas, nors ir lengviausias kelias, tuo pat metu būtų buvęs ir pats žalingiausias, todėl yra gera proga pagirti Vyriausybę ir palinkėti iki galo laikytis savo linijos.
Prasivėrusią 2012 m. biudžeto projekto skylę, kuri atsirado Finansų ministerijai pabloginus 2012 m. ūkio augimo prognozę, sutarta lopyti mažinant išlaidas. Nors valdžios sektoriaus išlaidų mažinimas net buvo palygintas su „nugremžtu kaulu“, iš kurio nedaug beišpeši, šaltinių biudžeto išlaidų mažinimui tikrai yra.
Ar tikrai finansavimas niekam neauga?
Atidžiau panagrinėjus biudžeto projektą matyti, kad diržus susiveržti priverstos toli gražu ne visos institucijos ir biudžeto programų vykdytojai. Pavyzdžiui, lėšos Valstybės saugumo departamentui bus didinamos nuo 56 iki 64 mln. litų, t. y. bus skirta 8 mln. litų daugiau. Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomai Visuomenės sveikatos stiprinimo programai numatytos lėšos didės nuo 37 iki 65 mln. litų – kone 30 mln. litų daugiau nei šiemet. Užsienio reikalų ministerijos vykdomos Diplomatinės tarnybos administravimo programai skirtos lėšos didės nuo 162 iki 170 mln.
Tai viso labo tik keli išlaidų didinimo pavyzdžiai, kurių 2012 m. biudžeto projekte yra ir daugiau. Galima pateisinti išlaidų didėjimą prioritetinėms sritims, tačiau tokiu atveju išlaidos turėtų mažėti neprioritetinėse.
Vyriausybei nusprendus nedidinti PVM, ministrai turėjo tik parą pateikti siūlymus, kaip mažinti ministerijų išlaidas po 4 proc. Kaip ir 2008 m. pabaigoje ar 2009 m. viduryje, taip ir dabar turime dar vieną skubotą išlaidų mažinimą, kai trūks plyš ieškoma, kur ir ką nukirpti. Tenka apgailestauti, kad vėl nepasiruošta galimam išlaidų mažinimui.
Išlaidas karpyti pagal iš anksto numatytus prioritetus
Išlaidų mažinimas būtų kryptingesnis ir mažiau chaotiškas, jeigu Lietuvoje būtų įgyvendintas „sąlyginio biudžeto“ principas, kurį taikyti Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo jau daug metų. Šio principo esmė – smunkant pajamoms, išlaidos mažinamos pagal iš anksto nustatytus kriterijus ir prioritetus. Taikant „sąlyginio biudžeto“ principą, kiekvienai biudžeto programai būtų priskiriamas prioritetas, pavyzdžiui, „labai svarbi“, „svarbi“ ir „mažiau svarbi“.
Tuo atveju, kai trūksta pajamų, išlaidos mažiau svarbioms programoms automatiškai mažėtų, o jei tokio sutaupymo neužtektų – šių programų veikla būtų stabdoma. Jei lėšų trūktų net ir atsisakius mažiau svarbių programų, būtų taupoma svarbiose programose. Esminis šio principo privalumas – išlaidų mažinimas būtų aiškus ir nuspėjamas, o apie galimą finansavimo mažinimą ar nutraukimą iš anksto žinotų ir programos vykdytojai, ir jiems paslaugas teikiantis privatus sektorius.
Valstybės kontrolei – naujas vaidmuo
Aktyvesnis Valstybės kontrolės įtraukimas į biudžeto projekto rengimo procesą leistų protingai taupyti valdžios sektoriuje, atsisakant neefektyvios veiklos. Šiuo metu Valstybės kontrolė teikia Seimui savo išvadą dėl biudžeto projekto, tačiau šioje išvadoje pagrindinis dėmesys skiriamas pajamų ir išlaidų plano pagrįstumui, t. y. nagrinėjamas pats planavimo procesas.
Valstybės kontrolės darbuotojai turi daug patirties atlikti institucijų ir programų veiklos auditą, todėl šiai institucijai reikėtų suteikti naują funkciją: prieš biudžeto tvirtinimą įvertinti įvairių programų veiklos būtinumą ir valstybės vykdomų funkcijų pagrįstumą. Nebūtinos programos turėtų būti naikinamos. Kartu su Finansų ministerija, Valstybės kontrolė gali būti tuo „stabdžiu“, kuris ne tik sulaiko valdžios sektoriaus pūtimąsi, bet ir naikina nereikalingas programas.
Vyriausybei nusprendus dar kartą mažinti biudžeto išlaidas, galimas scenarijus, kad tam nebus pritarta Seime. Jau pasigirdo siūlymų biudžeto skylę lopyti naujais mokesčiais už nekilnojamąjį turtą ir automobilius, taigi vietoje vieno mokesčio didinimo siūloma įvesti naujus. Mitas, kad siūlomi mokesčiai paliestų tik turtinguosius: ilgainiui šie mokesčiai paliestų daugumą gyventojų.
Netyla ir siūlymai turėti didesnį nei 3 proc. BVP deficitą. Šis siūlymas prilygsta mokesčių didinimui, tik yra dar labiau amoralus, nes mokesčiai didinami kitai kartai, kuri kartu su teise balsuoti įgis ir riebių skolų kraitį. Būtina nustoti ant esamų ir būsimų mokesčių mokėtojų pečių krauti išsipūtusio valdžios sektoriaus naštą. Laikas mažinti išlaidas, laikas apsivalyti.
