Garsus švietimo sistemų reformatorius Kenas Robinsonas yra aiškiai apibrėžęs esminę šių dienų valstybinių mokymosi sistemų problemą. Valstybinė mokykla, kaip ir prieš gerą šimtmetį, taip ir šiandien, iš esmės funkcionuoja gamyklinės gamybos linijos principu. Kai pramoninė revoliucija dar buvo šviežia naujiena pasaulyje, tokio pobūdžio įgūdžių štampavimas galbūt daugiau mažiau ir tenkino rinkos poreikius. Tačiau pasaulis, rinkos ir gamybos struktūros sparčiai pajudėjo į priekį. Globalizacija didina specialistų konkurenciją, reikalauja greito prisitaikymo, persiorientavimo, sugebėjimo dirbti įvairaus tipo struktūrose. Dabartinė švietimo sistema nėra pasiruošusi tokiems pokyčiams, yra pasenusi ir nesuteikia didelės dalies rinkoje reikalingų įgūdžių ir žinių, todėl esminių reformų atidėliojimas gali atsiliepti Lietuvos darbo rinkai ir darbuotojų konkurencingumui.
Pasaulio mastu šioje srityje jau vyksta akivaizdūs pokyčiai. 2010 m. Didžiojoje Britanijoje buvo atidaryta pirmoji „Studio School“ mokykla. Joje taikomas visiškai kitoks, nei mums įprasta, mokymo modelis. Mokomasi projekto principu, mažose grupėse, mokiniai gauna galimybę išbandyti jėgas realioje darbo vietoje. Dar anksti sakyti, ar šis mokymo modelis visiškai pasiteisins, tačiau pats pasirinkimo galimybės faktas yra labai sveikintinas ir puikus įvairovės potencialo pavyzdys. Tiesa, „Studio School“ mokyklos Didžiojoje Britanijoje yra valstybinės, jas reguliuoja ir prižiūri įvairios institucijos. Neturėtų stebinti tai, kad Didžiosios Britanijos valstybinės švietimo sistemos architektai operatyviau nei Lietuvoje sureagavo į besikeičiančią mokslo paradigmą ir poreikius, kylančius darbo rinkoje. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad norint nuolatinio švietimo paslaugų tobulėjimo turi būti sudarytos galimybės švietimo sistemoms vystytis kartu su darbo rinka, o ne sekti jai iš paskos. Tam labiausiai tinka privati iniciatyva, kuri sugeba greitai taikytis prie poreikių, keisti formas ir adaptuotis prie situacijos.
Potencialas pokyčiams yra gerokai arčiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Rinkoje egzistuoja įvairios įgūdžių įgijimo ar tobulinimo priemonės: įmonės apmoko naujus darbuotojus, vyksta seminarai, privačiai mokoma užsienio kalbų. Kitaip tariant, įvairių įgūdžių teikimo paslaugos egzistuoja ir tarp jų tiekėjų vyksta reali konkurencija, naudojami įvairūs mokymo metodai, tačiau valdžios griežtai kontroliuojama profesinio mokymo ir pagrindinio išsivalinimo mokyklų rinka yra realiai nepasiekiama šiems dalyviams. Taip yra todėl, kad norint konkuruoti su valstybinėmis mokyklomis, privačios iniciatyvos privalo atitikti daugybę reikalavimų, pavyzdžiui, turėti sporto salę ar valgyklą, kas iš esmės neturi nieko bendra su paslaugos teikimu. Norint pasiekti didesnę paslaugų įvairovę, sprendimai įvesti naują mokymosi modelį neturi atkeliauti iš viršutinių valdžios sluoksnių, atvirkščiai, užtektų palengvinti sąlygas ateiti ir išeiti iš šios paslaugų rinkos. Vienodos sąlygos konkuruoti ir mokesčių mokėtojų pinigų skirstymas tik mokinio krepšelio principu leistų paslaugos gavėjams – mokiniams ir jų tėvams – rinktis jiems priimtiniausią mokymosi metodą ir paslaugos tiekėją.
