Optimizmą dėl ekonomikos atsigavimo pamažu keičia nerimas dėl antrosios krizės bangos, todėl natūralu, kad vis dažniau girdime raginimus valstybėms stimuliuoti ūkį. Lietuvoje dažnai pasisakoma už daugiabučių modernizavimą.
JAV prezidentas Barackas Obama pasiūlė Amerikos darbo vietų įstatymą, kurio tikslas, anot jo, remiant ekonomiką „grąžinti daugiau žmonių į darbą ir įdėti daugiau pinigų į darbuotojų kišenes“. Tiesa, spalio viduryje JAV Senatas šį planą atmetė.
Tik pinigų dėliojimas
Tokių stimuliavimo programų esmė – remti ekonomiką iš tos pačios ekonomikos mokesčiais ištrauktomis lėšomis. Taigi logika šiuo atveju gan „minkšta“, nes tikimasi, kad pinigų dėliojimas iš vienos kišenės į kitą ir grąžinimas atgal į pirmą kišenę leis sukurti ką nors naujo.
Jei kas ir pasikeis, tai tik į bloga – dalis pinigų iškris pro kišenėse esančias skyles – juos suvartos biurokratai.
Ekonomikos stimuliavimas skolintomis lėšomis – ne geresnis sprendimas, nes tai daroma ateities mokesčių sąskaita. Pripažinus, kad ekonomikos stimuliavimas mokesčių lėšomis neveikia, būtina ieškoti kitų būdų ekonomikai gaivinti.
Lietuvoje vis laukiama vartojimo atsigavimo, tikintis, kad vidaus vartojimas padės „įsukti“ ekonomiką. Tai tiesa, tačiau tam, kad suvartotum, pirma juk reikia uždirbti! O uždirbame, neslėpkim, mažai.
Viena pagrindinių to priežasčių – menkas darbo našumas. Pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje (ES) užimame 5-ą vietą nuo galo. Darbo našumas gali būti mažas dėl įvairių priežasčių – prasto darbo organizavimo, motyvacijos nebuvimo, tačiau ne paskutinėje vietoje yra ir našių gamybos priemonių stoka.
Todėl, norėdami daugiau uždirbti ir daugiau vartoti, turime ne tik gerinti darbo organizavimą ir motyvuoti darbuotojus, bet ir turėti daugiau našių gamybos priemonių – tai reiškia, kad įmonės privalo daugiau investuoti. Sėkmingos investicijos didina darbo našumą, įmonių pajamas ir leidžia kelti darbo užmokestį.
Neturi laisvų lėšų investicijoms
Lietuvos investicijų lygis ES mastu yra dar labiau apverktinas nei darbuotojų našumas. Pagal privataus sektoriaus investicijų santykį su bendruoju vidaus produktu (BVP) Lietuva ES 2010 metais buvo antra nuo galo – absoliuti dauguma ES šalių, įskaitant mūsų artimiausias kaimynes ir konkurentes, investavo palyginti daugiau.
Lietuvoje investuojant 11,5 proc. BVP, Lenkijoje tam buvo skirta 13,9 proc., Latvijoje – 14,4 proc., Estijoje – 15,2 proc., Bulgarijoje – net 18,9 procento.
Viena esminių žemą investicijų lygį Lietuvoje nulemiančių priežasčių – įmonės neturi laisvų apyvartinių lėšų investicijoms, pasiskolinti bankuose vis dar sudėtinga, o esant nerimui dėl ekonomikos ateities vargu ar sąlygos pasiskolinti artimiausiu metu gerės.
Tačiau investicijas brangina ir valdžia, nes apskaičiuojant pelno mokestį investicijos nėra atimamos iš pajamų ir todėl apmokestinamos 15 proc. dydžio pelno mokesčiu.
Jeigu šis mokestis būtų atšauktas ir investicijos atpigtų 15 proc., daugiau įmonių galėtų investuoti. Tokį sprendimą reikia priimti kuo skubiau, juk investicijų nauda paaiškėja ne per vienus, bet per 5-10 metų, todėl neinvestavus dabar mažiau prielaidų atsiranda atlyginimams kilti ateityje.
Vertina, bet ne iki galo
Šiuo metu galioja tvarka, leidžianti sumažinti pelno mokestį investicijoms, tačiau tik mažai jų daliai. Jeigu investuojama pakeičiant seną gamybos liniją nauja, tai nėra laikoma minusuojama investicija. O kiek įmonių dabar išgali sukurti neegzistavusią liniją? Kiek įmonių turi rinkas, kad galėtų plėsti gamybą?
Net jei įmonė ir statytų naują gamyklą, tai minusuojama investicija nebus laikoma nei pamatai, nei sienos – tik patys įrenginiai. Kitaip tariant, esminei našumo didinimo priemonei, kai senus įrenginius keiti naujais, ši tvarka nėra taikoma. Taigi valdžia sutinka, kad investicijos yra gerai, bet tuo pat metu ji neleidžia minusuoti visų investicijų.
1997-2001 metais Lietuvoje galiojo tvarka, pagal kurią visos investicijos nebuvo apmokestinamos pelno mokesčiu. Taigi net ir Rusijos krizės metu Lietuvoje buvo investuota palyginti daugiau negu 2009 metais: 1998 metais investuota 21,3 proc. BVP, o 2009-aisiais – tik 13,2 proc. BVP.
Jeigu valdžia nori, kad gyvenimas Lietuvoje gerėtų ne tik vertinant pagal statistinius BVP augimo rodiklius, bet ir pagal realias gyventojų pajamas, būtina atpiginti investavimą ir sugrąžinti anksčiau galiojusį ir pasiteisinusį investicijų neapmokestinimą pelno mokesčiu.
