Žmonės dažnai teiraujasi, kokia valiuta jiems verčiau taupyti ir laikyti savo santaupas – litais, eurais, doleriais, o gal svarais sterlingų. Užduodami šį klausimą, žmonės greičiausiai galvoja, kad valiutų kursas yra objektyvus dydis, nulemtas rinkos, ir kad būtent rinkos veikimą aiškinantys ekonomistai gali į jį atsakyti. Ir iš tikro, juk pinigai yra rinkos produktas, pinigus žmonės atrado mainydamiesi. Pinigai negalėjo atsirasti jokiu kitu būdu, kaip tik rinkoje, kaip tik mainuose, tuos mainus palengvindami.
Matyt šioji pinigų prigimtis yra taip natūraliai suprantama, kad žmonės didžiai nustemba, kai į jų klausimą atsakyti, deja, neįmanoma. Pinigai laipsniškai buvo nacionalizuoti ir taip atitolinti nuo rinkos, kad jų kainą šiandien nulemia pinigus spausdinantys centriniai bankai, o tiksliau – tų bankų vadovybė. Štai naujasis Europos centrinio banko pirmininkas Mario Draghi savo kadenciją pradėjo sumažindamas bazines palūkanų normas nuo 1,5 iki 1,25 procentų. Greičiausiai tai buvo kolektyvinis ir seniai planuotas sprendimas, tačiau ar ne burtininko lazdelę demonstruoja vienos iš svarbiausių Europos institucijų vadovas?
Rinkos sureagavo teigiamai, nes tai reiškia, kad dar kurį laiką bus galima dangstyti Europos šalis kamuojančias finansines problemas ir pigiau pasiskolinti. Tik pagrindo ilgalaikiam džiaugsmui, deja, nėra jokio. Juk centrinis bankas taip „iš oro“ gali pinigus imti dalinti už dyką, jis gali netgi nereikalauti jų grąžinti, tik, deja, šioji politika, gal ir gerais norais grįsta, veda infliacijos ir ekonominės suirutės link. Taupyti norintiems žmonėms tokioje sistemoje tiesiog nėra vietos. O pats kraupiausias scenarijus yra išgyventas ir aprašytas netgi visai neekonominėje literatūroje, o, pavyzdžiui, M. Remarko „Juodajame obeliske“. Alga mokama du kartus per dieną, o žmonės skuba išleisti gautą algą dar prieš pradėdami dirbti!
Ir nors tūkstančius procentų siekianti infliacija (1992 metais) daugeliui lietuvių jau išdilo iš atminties, gyvename tame pačiame dirbtinai gaminamų pinigų pasaulyje. Pinigų pasiūla, kuri nulemia pinigų kainą, yra absoliučiai direktyvi ir paremta konkrečių žmonių valia. Todėl jei galvojame, kad Europos centrinio banko sprendimai dėl palūkanų normos paprastų žmonių neliečia, labai klystame. Šie sprendimai mums svarbūs, nes pakelia visų prekių kainas. O mes, rinkos vaikai, tai matydami būtent rinkoje ieškome įvairiausių kainų kilimo priežasčių – nuo godumo, blogo derliaus iki išaugusios paklausos Kinijoje, ir kad pagaliau kinai ne vien garnyrą ėmė valgyti.
Visa tai taip, tačiau šios priežastys neprilygsta pinigų kiekio augimui. Štai Europos centrinis bankas nuo euro banknotų įvedimo pinigų kiekį kone patrigubino. O juk kaina – tai prekės kiekio ir pinigų kiekio išraiška, ir pinigų kiekio augimas yra pagrindinė kainų kilimo priežastis. Štai aukso kaina buvo stabili apie 200 metų ir svyravo apie 20 JAV dolerių už unciją aukso. Tačiau po 1970 metų aukso kaina šoko iki 600 dolerių, o dabar ji viršija 1700 dolerių už unciją. Atrodo, kad kažkas pasuko aukso kainos grafiką 90 laipsnių kampu. Ir kai pasipila žinutės, kad pabrango auksas, žinia yra tik viena – popieriniai pinigai atpigo ir nenustoja pigti. Kreives X ir Y pravartu sukeisti vietomis, kad akys atsivertų tiesai.
Pingantys pinigai geriau savo funkcijos – palengvinti mainus – neatlieka, tačiau pakerta žmonių galimybes taupyti, planuoti ir skaičiuoti. Infliacija kaip koks ėduonis graužia žmonių pajamas ir santaupas, sparčiau nei kokia užgriuvusi krizė ar laikinas nedarbas. Infliacija perskirsto gėrybes tarp žmonių ir tarp žmonių kartų, ir daro tai labai kryptingai ir sistemingai. Centrinių bankų gaminamų popierinių pinigų pasaulyje visos valiutos, „kaip kokie įsimylėjėliai dideliu greičiu krenta iš devinto aukšto“. Reikia palinkėti žmonėms supratimo, kad iš centrinių bankų reikia reikalauti ne mažų palūkanų, o patraukti rankas nuo pinigų preso.
