Neseniai vienoje radijo laidoje dalyviai teigė, kad dauguma Lietuvą kamuojančių bėdų kyla dėl žmonių susvetimėjimo, atskirumo ir prarastų tarpusavio ryšių. Laida buvo apie jaunimą, ne apie ekonomiką, tačiau laidos dalyvių argumentai krypo į ekonominę pusę, būtent ten ieškant susvetimėjimo priežasčių. Rinka buvo įvardinta viena iš jų. Neva rinkoje žmogus rūpinasi tik savimi, egzistuoja individo kultas ir tai atskiria žmones vienus nuo kitų. Paliesta fundamentali tema, kokioje ekonominėje santvarkoje – rinkos ar ne rinkos – labiau puoselėjama žmonių bendrystė. Šiame komentare pateiksiu porą pavyzdžių, kurie galbūt paskatins permąstyti įprastas klišes apie rinkos „žmoniškąjį šaltį“.
Pradėkime nuo rūpybos senoliais – įprastos temos, kurioje pasigendama rinkos solidarumo ir vietoje rinkos siūlomas prievartinis dalyvavimas „Sodroje“. Kaip atrodytų rūpyba senatvėje, jei nebūtų jokios valstybinės sistemos? Beje, tokia rūpyba egzistavo istoriškai dar visai neseniai, mažiau nei prieš 80 metų, kai Bismarkas sukūrė „Sodros“ prototipą. Rūpestis senatve vyko tiesiog šeimoje. Vaikams net minties nekildavo, kad jų tėvais senatvėje rūpinsis kas nors kitas, kokia nors „mama Sodra“ ar koks kitas anoniminis geradaris. Kiekvienoje šeimoje būdavo vienišų tetų ar dėdžių, kurie neturėdavo palikuonių ir kurių senatve būdavo aišku, kad pasirūpins kas nors iš giminės. Dažnai tai būdavo siejama su palikimu, tačiau nebūtinai. Rūpinimasis senatve augant ekonominei gerovei, kas iš tikro vyko pastarąjį šimtmetį, greičiausiai būtų kitęs, būtų atsiradusios įvairesnės formos, jei šio natūralaus proceso nebūtų sutrikdžiusi valstybinio socialinio draudimo revoliucija. Patys spręskite, kur daugiau žmogiškumo ir bendrystės. Ar ten, kur vaikai atsakingi už tėvus senatvėje, ar ten, kur senoliais rūpinamasi anonimiškai, per „Sodrą“, nukirtus bet kokius žmogiškus ryšius. Vaikai moka mokesčius, seneliai gauna pensijas, bet tai – ne jų vaikai ir ne jų tėvai. Tai, kad „Sodra“ dar vadinama solidarumą užtikrinančia sistema, yra arba nesusipratimas, žodžiui „solidarumas“ suteikiant „prievartos“ prasmę, arba sąmoningas solidarumo esmės iškraipymas.
Verslas rinkoje dažnai pateikiamas kaip nužmoginta pinigų darymo mašina, kur verslininko, darbuotojo ir kliento interesai yra priešingi ir nesuderinami. Kur neva vienas gali turėti naudos tik kito sąskaita ir tas sąskaitų atskirumas skatina atskirumą tarp žmonių. Tačiau pamėginkite bent mintyse tapti verslininku ir įsivaizduoti, kaip jūs tvarkytumėte savo įmonę. Norėdamas parduoti savo prekę, kaip jūs žiūrėtumėte į vartotoją? Ar iš aukšto, nes juk jūs – verslininkas, visa ko šeimininkas, tuoj uždirbsite milijoną. Ar su vartotoju bendrausite iš tarnystės jam pozicijų, kur tik geriausiai įtikdamas savo paslaugomis būsite apdovanotas pelnu. Arba kaip jūs norėtumėte bendrauti su samdomais darbuotojais? Ar jūs keltumėtės ir gultumėte su mintimi, kaip iš darbuotojo devintą prakaitą išsunkti, ar vis dėlto galvotumėte, kaip padaryti taip, kad darbuotojas į darbą eitų bendradarbiauti. Sumuojant, ko siektumėte, atskirumo ar vis gi bendrystės su klientais, su darbuotojais? Sakysite, kad verslas mintyse skiriasi nuo verslo gyvenime – detalių, žinoma, gali būti visokių, kaip ir žmonių būna visokių – ir verslininkų, ir darbuotojų. Tačiau rinkoje darbo pasidalijimas ir mainymasis to darbo produktais žmones labai glaudžiai susieja ir padaro juos reikalingus vieni kitiems. Kai žmonės prekiauja, jie nekariauja, ir kas labiau nei laisvi mainai suartins žmoniją ekonominiame gyvenime.
Šiandien būtų didelė faktinė klaida teigti, kad gyvename rinkos viešpatijoje. Rinkos elementų visai nėra pinigų sistemoje – ten viešpatauja valstybiniai centriniai bankai. Jų nedaug sveikatos apsaugoje, švietime, aplinkosaugoje, socialinėje rūpyboje. Ar ne šios sritys dažniausiai linksniuojamos dėl netvarkos jose? Kiek tenka gilintis, žmonijos bėdas, o ir „žmoniškąjį šaltį“ paprastai sukuria ne rinka, o jos trūkumas ar nebuvimas.
