Apie konkurencijos trūkumą ar konkurencijos sąlygų iškraipymą dažniausiai prisimenama tik tada, kai konkurencijos prižiūrėtojai paskelbia atskleidę neteisėtą ir slaptą verslininkų susitarimą. Tačiau didžiausi konkurencijos pažeidimai yra daromi atvirai ir teisėtai – valdžios sprendimais. Jei du konkuruojantys verslininkai kalbasi apie rinkas ir kainas – tai jau konkurencijos pažeidimas. Jei valdžia savo sprendimu apriboja konkurenciją – tai valstybės politika.
Esminiai konkurenciją ribojantys veiksmai yra atliekami ne verslininkų, o valdžios. Tai, žinoma, nereiškia, kad tam tikri verslininkai nėra pagalvoję, kad būtų labai gerai, jei nereikėtų konkuruoti, ar nėra bandę nukonkuruoti varžovų. Bet siekis išplėsti rinkos dalį konkuruojant ir konkurencijos ribojimas reguliuojant yra iš esmės skirtingi dalykai. Jei lyginti su sportu, tai pirmasis būdas yra panašus į lenktynių laimėjimą dėl to, kad esi greičiausias. Antrasis – atbėgai pirmas, nes visiems kitiems buvo uždrausta bėgti. Vien dėl to, kad yra dideli ir galingi, efektyviai veikiantys verslai konkurencijos sąlygų neiškreipia.
Tikrąsias galias apriboti vartotojų pasirinkimą turi tik valdžia. Jokia privati įmonė neturi galių priversti vartotoją pirkti, ko jam nereikia ar ko jis nenori. Jei šiandien nepirksite, niekas neatsiųs nurodymo eiti apsipirkinėti. Tai, kad įmonės verčiasi per galvą reklamuodamos savo produktus, rodo ne jų galią, o atvirkščiai – negalėjimą priversti mūsų vartoti to, ko mes nenorime. Jei būtų galima priversti – nereikėtų brangiai kainuojančios rinkodaros. Politikai pirmai progai pasitaikius plieka „monopolijas“ ir lygiai tuo pat metu leidžia įstatymus, trukdančius atsirasti konkurentams. Toliau – tik keletas iš pavyzdžių gausos.
Ištisos ūkio šakos (pvz., energetika) yra labai stipriai reguliuojamos valstybės ir apsaugotos nuo konkurencijos. Atsirasti naujam rinkos dalyviui yra sunku arba išvis neįmanoma, ypač jei kalbama apie tinklų infrastruktūrą. Dar daugiau – kai kuriais atvejais iš esmės negalima pakeisti produkto tiekėjo ar net atsisakyti energijos vartojimo.
Dar visai neseniai degalų importas buvo ribojamas, o tai stumtelėjo ir taip brangių degalų kainas aukštyn. Kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, su ES reikalavimų įgyvendinimu buvo „persistengta“. Degalus importuojamoms įmonėms buvo uždrausta privalomas atsargas laikyti ne Lietuvos teritorijoje (ne Lietuvoje buvo galima laikyti tik 10 proc. ir tai – tik gavus specialų leidimą). Tiesa, įsikišus konkurencijos priežiūros institucijoms ir atsiradus politinei valiai, situacija pamažu keičiasi į gerąją pusę (leista daugiau atsargų laikyti ne Lietuvoje, svarstoma kita atsargų laikymo tvarka).
Pasirodo, valdžios sprendimu tame pačiame pastate negali būti įsikūrusios dvi vaistinės (nebent tas pastatas būtų gydymo įstaiga). Spėju, ne vienas akylesnis pilietis, dideliame prekybos centre matydamas tik vieną vaistinę, galvojo perkandęs vaistinės ir prekybos centro „konspiraciją“ prieš vartotojus. Bet iš tikrųjų tokia „konspiracija“ yra valdžios sprendimas.
Kodėl miesto maršrutinių autobusų bilietai pigesni už analogišką paslaugą teikiančių mikroautobusų? Ne dėl masto ekonomijos, ne dėl to, kad autobusu vienas vairuotojas perveža daugiau keleivių, ir ne dėl to, kad autobusų parkai dirbtų efektyviau. Atvirkščiai. Mikroautobusams nustatomos aukštesnės kainos tam, kad savivaldybėms priklausantys miesto autobusų parkai pajėgtų konkuruoti dėl keleivių su privačiais vežėjais.
Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Bet nepaisant loginių argumentų ir praktinių pavyzdžių, plačiai yra paplitęs (ar paskleistas) mitas, kad būtent verslininkai sudarinėja sąmokslus prieš vartotojus. Temdyti langai, prirūkyti kambariai ir senyvi ponai su cilindrais tariasi, kaip gaminti mažiau prekių ir priversti vartotojus mokėti brangiau. Iš tikrųjų konkurenciją apribojantys nutarimai yra priimami apšviestose posėdžių salėse, viešai, reguliavimų esmę paslepiant detalėse ir šūsnyse popierių.
Gerai, kad Konkurencijos įstatyme yra nuostata, draudžianti viešojo administravimo subjektams sudaryti nelygias konkurencijos sąlygas. Tokia nuostata svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma, konstatuojama, kad valdžios sprendimai gali iškreipti ir iškreipia konkurenciją. Antra, pripažįstama, kad konkurencijos laisvė yra didesnė vertybė už valdžios sprendimų laisvę.
Neblogai, kad valdžios institucijoms yra uždėtas bent šioks toks apynasris. Blogai, kad šis apynasris yra daug leidžiantis. Nemaža dalis skundų yra dėl savivaldybių sprendimų, kai perkant prekes ar paslaugas dalyviams iškeliamos tokios sąlygos, kad konkuruoti teišgali savivaldybei priklausančios ar „įsitvirtinusios“ įmonės. Bet jei leidimas nustatyti „per aukštus“ kriterijus yra numatytas įstatyme, neretai tenka išgirsti, kad tai nepažeidžia Konkurencijos įstatymo. Kitaip tariant, valdžiai užtenka konkurencijos apribojimą ar nelygias sąlygas įtraukti į įstatymą ir – apynasrio nebėra.
Konkurencijos priežiūros institucijoms tenka labai svarbus vaidmuo, nes jos yra vienos iš nedaugelio, galinčių prižiūrėti valdžią. O valdžios sektoriuje yra susikūręs ištisas konkurencijos pažeidimų ir pažeidėjų draustinis: pažeidimus matyti galima, medžioti – ne (nebent išskirtiniais atvejais). Vien dėl šių priežasčių konkurencijos priežiūros įstaigoms savo energiją reikėtų koncentruoti į valdišką sektorių ir valdžios priimamus sprendimus.
