Lietuvos valdininkų neatsakingumas nenustoja stebinęs: kitais metais jie užsiprašė išleisti net 2 milijardais litų daugiau. Ministerijos planuoja naujas programas, kurių poreikis ir nauda visuomenei yra abejotina. Ne paslaptis, kad biudžetavimo taisyklė Nr. 1 – užsiprašyti daug daugiau, nei gavai šįmet, o derybų metų apkarpius tavo norus vis tiek gausi daugiau nei šįmet.
Klausimas, ar Finansų ministerija ir Ministras pirmininkas atsilaikys prieš šį spaudimą ir atsisakys didinti biudžeto programų išlaidas? Ar 2012 m. biudžeto projekte pagaliau bus panaikintos neefektyvios, nereikalingos programos? Juk išlaidų augimas virs didesniu biudžeto deficitu: vargu ar verta tikėtis daug gausesnių mokestinių pajamų, nes ekonomikos atsigavimas gali ir sustoti, tuo tarpu šešėlio dydis – rekordinis. Turint omenyje, kad valstybės skola vien per pastaruosius dvejus metus padvigubėjo ir šįmet pasieks 40 proc. BVP (!), tolimesnis valstybės skolos pūtimas tik priartins mus prie skolose skendinčių Europos valstybių.
Pastarosiomis savaitėmis Italijoje pradėjo veržtis tikras skolos ir deficito ugnikalnis: skolinimosi tarptautinėse rinkose kaina siekė rekordines aukštumas, smigo visa Italijos akcijų rinka. Į korupcijos skandalą įtrauktas italų Finansų ministras Giulio Tremonti pareiškė, kad jam kritus, kris Italija, o kritus Italijai – kris ir euras. Nors Italijos parlamentas praėjusios savaitės pabaigoje ir pritarė taupymo planui, didžiosios taupymo dalies įgyvendinimas numatytas tik po ateinančių metų, taigi neaišku, ar šios priemonės apramins investuotojus. Ne geresnė padėtis Ispanijoje, kur skolinimosi kaina taipogi muša rekordus. Ugnikalnis jau senokai veržiasi ir Graikijoje, kurios kredito reitingą agentūra Fitch prieš savaitę sumažino iki žemiausio kuriai nors valstybei taikomo įvertinimo.
Europos Sąjungos komisarai piktinasi kredito reitingo agentūrų sprendimais ir teigia, neva egzistuoja „kartelis“, kurį reikia panaikinti, o amerikiečių agentūros negali suprasti europietiškos specifikos (lyg išlaidavimas vienur ir kitur kažkuo skirtųsi). Net raginama steigti pačios ES valdomas reitingo agentūras (pavaldžias politikams ir pataikaujančias jų norams). Ši kritika tapati piktinimuisi žmonėmis, kurie mato iš ugnikalnio kylančius dūmus ir šaukia apie pavojų įspėdami kitus. Priminsiu, kad Italijos skola nuo BVP šiuo metu sudaro 117 proc., Graikijos – 125 proc. ir kitąmet gali pasiekti 170 proc. Liepos 21 d. specialiai šioms problemoms spręsti įvyksiančio eurozonos viršūnių susitikimo metu gali būti sutarta dėl antro Graikijos gelbėjimo plano, tačiau vienos šalies gelbėjimas tik padidina moralinį pavojų kitoms šalims elgtis neatsakingai.
Tai, kad Lietuvos valdininkų apetitas yra milžiniškas, o milžiniškose skolose skendinčios „Sodros“ sistemos reforma – užstrigusi, rodo, kad Lietuva susiruošė piknikui Pompėjoje prie besiveržiančio Vezuvijaus. Politikams ir ypač valdininkams nė motais valstybės finansinis stabilumas – svarbu gyventi šia diena ir pravalgyti ne tik visas surinktas, bet ir pasiskolintas lėšas (šįmet fiskalinis deficitas turėtų sudaryti 5,3 proc. BVP). Pasiteisinimai, esą visos valstybės skolinasi, tai tas pats, kas pasakyti: nesvarbu, kad ugnikalnis veržiasi, svarbu, kad pikniko ten eina ir kiti.
Vienas galimų kompanionų – Jungtinės Amerikos Valstijos, kur jau kelintą mėnesį tęsiasi ginčai dėl valstybės skolos limito padidinimo. Skolos limitas jau buvo pasiektas gegužės viduryje ir kol kas šalis išlieka moki finansinių triukų dėka, tačiau jeigu limitas nebus padidintas iki rugpjūčio 2 d., JAV turės skelbti bent jau laikiną nemokumą. Federalinio rezervų banko vadovas Ben Bernanke įspėjo, kad pasekmės būtų panašios kaip 2008 m. ekonomikos krizės. Praėjusią savaitę kredito reitingų agentūra Moody‘s paskelbė peržiūrėsianti JAV AAA lygio reitingą galimai jį sumažindama. Fiskaline padėtimi susirūpinę respublikonai sutinka pritarti skolos limito didinimui tik su sąlyga, kad biudžeto išlaidos bus reikšmingai mažinamos. Tam priešinasi demokratai su prezidentu Barack Obama priešakyje, pareiškusiu, esą, „negalime pasiekti klestėjimo mažindami išlaidas“. Nors klestėjimas skolon tėra klestėjimo iliuzija, panašu, ne visiems ši tiesa suprantama.
Klausimas, kodėl politikai dažniausiai pritaria valstybės skolos didinimui – ar dėl neišmanymo ar dėl noro įsiteikti rinkėjams? Gali būti, kad dalis politikų nesupranta, kad skolos niekur nedingsta, stabdo ūkio augimą, brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams ir sukelia didelę finansinio nestabilumo riziką. Rinkėjai gali susivilioti tuo, kad politikai siūlo vis daugiau viešųjų paslaugų, didina išmokas, pensijas ir kt., tačiau žmonės gali nesuvokti, kad visos šios esamos gėrybės yra finansuojamos ateities kartų sąskaita. Todėl ekonominis rinkėjų švietimas yra būtinas pradedant tai daryti jau mokykloje, aiškinant, kad skolon finansuojamos dosnios valstybės išmokos reiškia, kad mažiau lėšų liks ateinančių kartų viešosioms gėrybėms apmokėti, ekonomikos augimas bus lėtesnis, jų pačių ir jų vaikų atlyginimai neaugs taip sparčiai ir t.t. Suvokdami tai, tikėtina, senųjų Europos šalių gyventojai būtų mažiau linkę eiti į gatves ir kelti riaušes vos prabilus apie biudžeto išlaidų karpymą.
Patarimas Lietuvai – tolti nuo ugnikalnio. Finansų ministerija privalo iki smulkiausių detalių išnagrinėti visas biudžeto programas ir atsisakyti nereikalingų išlaidų, nerezultatyvių programų, reikalauti, kad programų tikslai ir uždaviniai būtų prasmingi visuomenei, o jei taip nėra, tokias programas naikinti. Valdžia nukėlė „Sodros“ sistemos reformą į ateitį, tačiau bet kuriuo atveju svarstytos alternatyvos nereikštų esminės sistemos pertvarkos ir nenukenksmintų tiksinčios „Sodros“ bombos. „Sodros“ pensijos neturi priklausyti nuo praeities realijų – reikėtų mokėti visiems vienodo dydžio pensiją, finansuojamą iš valstybės biudžeto, o likusią dalį žmonės susikauptų patys. Naivu ir pavojinga manyti, kad nemažinant biudžeto išlaidų ir nepertvarkant „Sodros“, nebūsime palaidoti po išsiveržusia lava.
