Seniai praėjo laikai, kai viską gamindavomės patys. Šiuolaikinėje visuomenėje savo poreikiams patenkinti kreipiamės į kitus žmones – su jais keičiamės paslaugomis ir gėrybėmis. Laisvai besikeičiant atsirado ypatinga prekė – pinigai. Kadangi už viską mokame pinigais ir už savo darbą gauname pinigus, dažnai nematom, kas už jų slypi. Taip prasideda nesusipratimai.
Vienas mano, kad atlyginimą „gauna“, o ne uždirba. Antras piktinasi, esą prekybininkai neduoda jokios naudos, tik lupa didžiulius antkainius. Trečias dar pridurs, kad investuotojai apskritai veltėdžiauja ir skaičiuoja milžiniškus pelnus. O ketvirtas reikalauja, kad turtingesnieji daugiau prisidėtų kuriant visuomenės gerovę. Toks galvojimas skatina visuomenėje nepasitenkinimą ir susipriešinimą, o populistai tuo skuba pasinaudoti. Todėl svarbu šiuos nesusipratimus išsiaiškinti.
Pajamos – iš mainų
Pinigų galima gauti tik dviem būdais – jėga arba mainais. Didžioji visuomenės dalis renkasi savanoriškų mainų kelią. Kaip vyksta mainai? Pavyzdžiui, turiu dešimt litų, už juos nusiperku kepalą duonos, tris obuolius ir laikraštį. Kasdieniška situacija, bet ji rodo, kad toks prekių komplektas man yra vertingesnis už 10 litų kupiūrą kišenėje ir už įvairiausius kitus dalykus, kuriuos galėčiau už šiuos litus įsigyti. Tai reiškia, kad gavau tai, ką vertinu labiau, atiduodamas mainais tai, ką vertinu mažiau, o pardavėjas mieliau gauna dešimt litų, nei turi minėtą kepalą duonos, tris obuolius ir laikraštį. Vadinasi, jis irgi atidavė tai, kas jam mažiau vertinga, ir gavo tai, ką vertina labiau. Puiku, visi išlošė. Esant laisviems mainams, kiekvienas sandėris rodo, kad abi pusės gauna naudos.
Darbas – svarbiausias mainų objektas
Abipusio mainų naudingumo dėsnis galioja ir darbui. Darbo atveju mes taip pat mainomės – savo laiką ir pastangas iškeičiame į atlyginimą. Už tam tikrą atlygį sutinkantis dirbti žmogus tuo sutikimu parodo, kad jam šis atlygis vertingesnis nei įdėtos pastangos, sugaištas laikas ir atliktas darbas. Be to, kiekvienas kaip atlygis gautas litas rodo, kad kažkam buvo suteikta daugiau naudos. Taigi, laisvai sutarusios dėl darbo, abi pusės gauna naudos.
Niekam nekyla abejonių, kam naudos duoda duoną kepantis kepėjas, obuolius auginantis sodininkas arba laikraščius spausdinantis spaustuvininkas. Jie gamina konkrečius daiktus. Taip pat aišku, iš kur litas atkeliauja į paslaugų teikėjo kišenę: ar tai būtų kavinės padavėjas, interneto inžinierius, mokytojas ar autobuso vairuotojas – jie žmonėms suteikia reikiamas paslaugas.
Bet, pavyzdžiui, konservų fabriko darbininkas gali pamanyti, jog algą gauna tiesiog už tai, kad gamina konservus. Juk taip parašyta ir jo darbo sutartyje. Tačiau tai tik dalis tiesos – alga jam mokama ne už tai, kad tiesiog gamina konservus, o už tai, kad jo gaminami konservai yra naudingi kitiems – galutiniams vartotojams, pasiruošusiems už juos mokėti. Būtent vartotojai čia yra svarbiausi, nes prekių gaminimas ar paslaugų teikimas yra naudingas darbas tik todėl, kad yra vartotojai, kuriems jų reikia.
Prekybininkas tarpininkauja, kai gamintojas ir vartotojas negali susitikti tiesiogiai
Painesnis klausimas: kuo naudingas ir kaip litą užsidirba prekybininkas – tarpininkas tarp gamintojo ir vartotojo. Tas pats galioja ir turgaus prekiautojui, ir didžiulio tinklo vadovui, nes visi jie vadovaujasi tuo pačiu principu: pirkti pigiau, parduoti brangiau. Kartais piktinamasi: ką naudingo jie padaro, kaip nusipelno savo uždarbio, juk parduodamų prekių jie nė kiek nepagerina. Jau vien tai, kad ir gamintojas, ir vartotojas sutinka laisvai mainytis su prekybininku, liudija, kad sandėriai naudingi visoms šalims. Tačiau konkreti prekybininko kuriama nauda pasimato ne iškart.
Jei prekybininkas gali nupirkti pigiau ir parduoti brangiau, vadinasi, yra gamintojų, kurie turimą prekę vertina mažiau, nei jiems pasiūlo prekybininkas, ir yra vartotojų, kurie tą pačią prekę vertina labiau, nei iš jų paprašo prekybininkas. Iš esmės taip yra vykstant visiems mainams. Todėl jeigu rinkoje atsiranda parduoti norintis gamintojas ir pirkti norintis pirkėjas, tačiau mainai nevyksta, vadinasi, kažkas trukdo įvykti abiem pusėms naudingam sandėriui. Gal pirkėjas nenori ar negali nuvykti pas gamintoją – kiek iš jūsų patys važinėtumėt pirkti duonos į vieną, o pieno į kitą Lietuvos pakraštį? Gal vartotojas net nežino apie prekę – jei ne parduotuvės, tai gal niekad ir neparagautumėm nuolat atsirandančių nematytų vaisių ir daržovių egzotiškais pavadinimais. Gamintojas taip pat gali nežinoti apie labiau nutolusius ir, galbūt, labiau jo prekes vertinančius vartotojus. Vadinasi, jei prekybininkas sugeba atrasti situaciją, kai pirkėjas ir gamintojas dėl kokių nors kliūčių negali mainytis tiesiogiai, ir imasi šias kliūtis šalinti, jis duoda naudos abiem pusėms. Tokiu būdu prekybininkas padeda įvykti mainams, kurie be jo pagalbos nebūtų įvykę, ir sukuria naudos, kurios nebūtų buvę.
Pelnui uždirbti neužtenka „tik“ turėti pinigų ir „tik“ juos investuoti
Verslininkas investuotojas puolamas , nes jo duodamą naudą irgi sunkiau pamatyti. Pats prie staklių ar prekystalio nestovi – tik skiria savo pinigus tam tikram verslui ir po to ima dalį jo pelno. Už ką? Ir vėl nesvarbu, ar investuoja individualiosios įmonės savininkas ar tarptautinės korporacijos akcininkas. Svarbu tik, kaip jie veikia.
Kad investuotojas galėtų pasiimti dalį įmonės pelno, pirmiausia ši įmonė turi dirbti pelningai. Esant laisviems mainams, įmonė gali dirbti pelningai tik tada, kai kuria naudą savo klientams. Vadinasi, daugiau pelno uždirbti siekiantis investuotojas turės rūpintis, kad įmonė, į kurią jis investavo savo pinigus, būtų kuo naudingesnė jos klientams. Be to, prieš pradedant imti, reikia duoti, o kelias iki pelno – gana tolimas: pirma reikia pradėti gaminti, kad galėtum gaminti, reikia įdėti daug lėšų. Tačiau ir to negana. Svarbu, kad būtų gaminama tai, kas naudinga klientui. Visai neseniai užsidarė paskutinė pasaulyje spausdinimo mašinėlių gamykla – nes jų paprasčiausiai niekam nebereikėjo. Ir tai dar ne viskas. Iš daugybės verslo galimybių, investuotojas turi sugebėti surasti ir atrinkti tas, kurios bus naudingiausios galutiniam vartotojui. Kuo geriau investuotojui sekasi suprasti, kas gali būti naudinga vartotojams, kuo geriau jis gali pajusti ir numatyti jų norus – tuo didesnį pelną jis gali uždirbti. O visuomenė, kaip žinia, geriausiai mato tuos investuotojus, kuriems sekasi, kurie uždirba. Bet sekasi ne visiems. Visą riziką ir nuostolius taip pat „gauna“ tas pats investuotojas…
Visi darbuojasi vieni kitiems
Laisvų mainų sistemoje kiekvienas uždirbamas litas rodo kokiam nors vartotojui suteiktą naudą. Kadangi visi ir dirbame, ir vartojame – visi dirbame vieni kitų labui. Vadinasi, laisvai mainydamiesi visi didiname vieni kitų gerovę. Išeina, kad nėra nenaudingo ar neprasmingo darbo – jei už darbą mokamas laisvai sutartas atlyginimas, darbas būtinai yra naudingas. O didesnis uždirbtas pelnas ar didesnis atlyginimas reiškia, kad visuomenei suteikta nauda taip pat buvo didesnė – tai svarbu turėt galvoje, kai pasigirsta šūkiai, esą turtingieji turi dar „labiau prisidėti prie bendro gėrio“. Visi, ar būtume darbininkai, prekybininkai ar investuotojai, prisidedame kurdami vieni kitų gerovę. O tai ir yra tikrasis solidarumas – savaime, „iš apačios“ laisvės sąlygomis besiformuojantis žmonių bendradarbiavimas.
