Siekiant efektyvumo valstybiniam sektoriui dažnai siūloma veikti kaip privačiam – pritaikyti privačiame sektoriuje taikomas procedūras. Tačiau kur kas intensyviau vyksta priešingas procesas, kai valstybiniam sektoriui būdingos biurokratinės procedūros yra primetamos verslui.
Valdžios sektoriuje, kuriame nėra atsakingo savininko, rinkos kainų, pelno ir nuostolio, biurokratija yra vienintelis būdas kontroliuoti valdžios neefektyvumą ir išlaidas. Tačiau naujus reguliavimus verslui kuriantis valstybinis sektorius vadovaujasi požiūriu, kad ir privatus sektorius efektyvus bus tik tada, kai kiekvienas privačios įmonės žingsnis bus sureguliuotas, kai jam bus taikomos tos pačios taisyklės, kuriomis reglamentuojamas ir pats valdžios sektorius.
Privati veikla Lietuvoje per daugelį metų buvo taip subiurokratinta, kad tik pačiai valdžiai reikalingiems dokumentams, pildyti ir įvairiems formalumams vykdyti tenka kurti specialias „darbo“ vietas. „Pajamų“ darbo vietas, kuriose kuriamos prekės ir paslaugos, keičia „sąnaudų“ darbo vietos, skirtos tvarkytis su valdžios užkrauta tik sąnaudas didinančia administracine našta.
Verslui primesto biurokratizmo sąrašas ilgas. Itin biurokratija apauginta darbų sauga. Išties, dirbančiojo saugumas yra svarbus ten, kur grėsmė – reali. Tačiau jei būtų atsisakyta darbo saugos dokumentų pildymo dirbantiems biuruose, nuo to darbuotojai netaptų mažiau saugūs. Dabar gi svarbu ne pati darbo sauga, o tvarkingi popieriai. Analogiška padėtis su privalomu darbuotojų sveikatos tikrinimu, darbo vietos rizikos vertinimu. Verslas darbo vietos rizikos vertinimus užsakinėja ir už juos moka kasmet, nors darbo vieta nesikeičia, rizika lieka ta pati. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis pildomas formaliai, neskaičiuojamos tikrosios darbo valandos, nei pavėlavimai, nei viršvalandžiai. Keistai atrodo, kai už žiniaraščio pildymą atsakingas asmuo turi pildyti ir įmonės vadovo darbo laiko žiniaraštį. Matyt, turėtų nuo vadovo nenuleisti akių net ir tomis valandomis, kai vadovas dirba ne biure.
Valdžia apmokestino pajamas natūra, tarp jų ir asmeniniais tikslais naudojamus įmonių automobilius. Kokia šio sprendimo nauda biudžetui nežino ir pati Finansų ministerija, nes gyventojų pajamų mokestis sumokamas neišskiriant pajamų natūra dalies. Taigi, jei pagal teisėkūros reikalavimus šio sprendimo efektyvumą po kurio laiko bus nuspręsta įvertinti, tai tiesiog nebus įmanoma. Tuo tarpu šį reikalavimą turinčioms vykdyti įmonėms tenka sugaišti daug laiko teisingai įforminant dokumentus. Nauda nežinoma, kaina – aukšta.
Išnaikinti valdžios primestą biurokratizmą versle sunku. Dar daugiau – jis nuolat auga. Skirtingai nei valdžia, verslas neturi kieno paprašyti papildomų etatų naujai užkrautiems įpareigojimams vykdyti. Jis turi pats sukti galvą, iš kur gauti lėšų „sąnaudų“ darbo vietoms išlaikyti. Nematoma verslo „įbiurokratinimo“ pusė – darbo našumo įmonėse mažėjimas, nesukurtos prekės ir paslaugos. Net viešajame sektoriuje biurokratija yra lazda su dviem galais – ne tik kontrolės būdas, bet ir pažangos stabdis. Privačiame sektoriuje biurokratija – peilis.
