Politikai dažnai teigia, kad Lietuva turi tapti ekonomiškai stipria, patrauklia investicijoms, sugebančia parduoti savo prekes ir paslaugas užsienyje, konkurencinga šalimi. Labai retai šie norai prisimenami kasdienybėje priimant ekonominės politikos sprendimus. Šalies konkurencingumas tiesiogiai priklauso nuo šių sprendimų, o mokesčiai yra vienas iš jų. Pastaruoju metu verda diskusijos dėl progresinių mokesčių įvedimo Lietuvoje. Kaip progresiniai mokesčiai paveiktų šalies konkurencingumą ir patrauklumą užsienio investicijoms?
Tarkime, užsienio investuotojas renkasi šalį, kurioje planuoja įsteigti įmonę ir pasamdyti 10 aukštos kvalifikacijos specialistų. Jis renkasi tarp dviejų šalių, pavyzdžiui, tarp Latvijos ir Lietuvos. Latvijoje šiandien yra proporcinis 25 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Lietuvoje – 15 proc. proporcinis tarifas.
Svarstydamas, kurioje šalyje daugiau kvalifikuotų specialistų, kur pigesnės patalpos, geriau išvystyta infrastruktūra, kur mažiau korupcijos ir labiau gerbiama įstatymo raidė ir kt., investuotojas taip pat renkasi, kurioje šalyje samdyti darbuotojus jam būtų pigiau.
Išmokėti 6000 Lt mėnesinį atlyginimą „į rankas“ Lietuvoje (tiek galėtų gauti aukštos kvalifikacijos inžinieriai, projektų vadovai, finansininkai ir pan.) šiandien investuotojui iš viso, įskaitant Sodros įmokas ir privalomąjį sveikatos draudimą, kainuotų 10 348 Lt, iš jų 4 348 Lt reikėtų sumokėti valdžiai mokesčių pavidalu. Latvijoje tokio pat atlyginimo dydžio darbo vieta kainuotų 11 054 Lt, iš jų 5 054 Lt – mokesčiams. Taigi, Lietuva darbo vietos kainos aspektu yra patrauklesnė. Samdydamas 10 darbuotojų Lietuvoje, o ne Latvijoje ir „į rankas“ mokėdamas jiems po 6000 Lt, per metus investuotojas sutaupytų 84 720 Lt.
Ar Lietuva nukonkuruotų Latviją įsivedusi progresinį gyventojų pajamų mokestį? Jei būtų priimtas kovo mėn. Seime užregistruotas įstatymo projektas, GPM tarifas siektų nuo 15 proc. iki 40 proc. priklausomai nuo žmogaus pajamų. Įgyvendinus šį pasiūlymą samdyti darbuotoją Lietuvoje ir mokėti 6000 Lt į rankas darbdaviui kainuotų 11 933 Lt, t.y. 1 585 Lt daugiau nei anksčiau, arba 879 Lt daugiau nei Latvijoje. Padauginkime šią sumą iš 12 mėnesių ir 10 darbuotojų ir gausime 105 480 Lt. Tiek papildomai, įvedus progresinį GPM tarifą, investuotojui kainuotų sprendimas investicijų šalimi pasirinkti Lietuvą. Darbo vietos kaina būtų nebe Lietuvos patrauklumas, o trūkumas.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog pajamų mokestį moka darbuotojas, o ne darbdavys, todėl jis neturėtų daryti įtakos investuotojų sprendimams. Tačiau taip toli gražu nėra. Darbo vietos kaina yra lygiai tokios pat sąnaudos kaip ir visos kitos. Kuo aukštesnis GPM tarifas, tuo daugiau kainuoja įsteigti darbo vietą. Kitoms sąlygoms esant panašioms, progresinis GPM tarifas gali tapti lemiamu kriterijumi renkantis šalį, kurioje investuoti.
Progresiniai mokesčiai kenkia ne tik šalies investiciniam patrauklumui, bet ir konkurencingumui. Juk konkurencingumas priklauso nuo produktyvumo. Būtent produktyvumas lemia šalies įmonių galimybes parduoti savo prekes ir paslaugas užsienyje. Akivaizdu, kuo daugiau sąnaudų (tame tarpe ir mokesčių) patiria šalyje veikiančios įmonės, tuo sunkiau joms konkuruoti užsienyje. Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas jau ir dabar lenkia Europos Sąjungos vidurkį. Eurostat duomenimis 2008 m. vidutinis darbo jėgos apmokestinimas ES siekė apie 37 proc., Lietuvoje – 40 proc. Progresinių mokesčių įvedimas atbaidytų užsienio investicijas ir pakenktų šalies konkurencingumui. Politikas, kalbantis apie Lietuvos konkurencingumo svarbą, neturėtų to pamiršti.
Čia oponentas neabejotinai pateiktų Skandinavijos šalių pavyzdį. Sakytų, jog nepaisant ten esančių progresinių mokesčių, jos yra vienos konkurencingiausių šalių visoje Europoje. Pavyzdžiui, Pasaulio ekonomikos forumo sudaromame Pasaulio konkurencingumo indekse Švedija yra antroje vietoje. Skandinavijos šalys yra pakankamai aukštai ir verslo sąlygų indeksuose, pvz. Pasaulio banko Verslo sąlygų indekse Danija yra 6 vietoje.
Tačiau ne progresiniai mokesčiai padarė Skandinavijos šalis konkurencingomis. Darbo apmokestinimas Skandinavijos šalyse yra pakankamai aukštas, tačiau šią ydą kompensuoja žymiai didesnis šių šalių produktyvumas, technologinis išsivystymas, ilgai kaupta kapitalo bazė, skaidrumas valstybinėse institucijose ir kt. To Lietuva kol kas negali pasiūlyti jokiam užsienio investuotojui. Įsivedę progresinius mokesčius prarastume ir tą pranašumą, dėl kurio į Lietuvą dar kartais žvilgteli užsienio investuotojai.
Reikia turėti omenyje, jog Lietuvoje Socialinio draudimo sistema jau ir taip yra progresyvi: nėra socialinio draudimo įmokų lubų, tačiau yra išmokų lubos. Pavyzdžiui Švedijoje, kuri dažnai pateikiama kaip progresinių mokesčių taikymo pavyzdys, socialinio draudimo įmokų lubos yra. Šiuo aspektu socialinės draudimo sistemos progresyvumas daug didesnis Lietuvoje nei Švedijoje.
Taigi, jei norime ne žodžiais, o veiksmais tapti konkurencinga, patrauklia užsienio investicijoms, aukštą pridėtinę vertę kuriančia šalimi, užmaršiesiems politikams reikia atsisakyti Lietuvos padėtį bloginančių sprendimų. Progresiniai mokesčiai neabejotinai yra vienas iš jų.
