Šiandien Lietuvoje išaušo simbolinė Laisvės nuo mokesčių diena. Jeigu nuo pirmosios metų darbo dienos kiekvienas uždirbtas litas patektų į biudžetą, mokesčius mokėti nustotume šiandien – 125-ąją metų dieną. Deja, Laisvės nuo mokesčių diena rodo mažesnę valdžios naštą nei yra iš tikrųjų, nes ši diena yra praskolinta.
Laisvės nuo mokesčių diena parodytų visas valdžios išlaidas tuo atveju, jeigu visi biudžetai ir nebiudžetiniai fondai būtų subalansuoti. Deja, Lietuvos biudžetas serga chronišku išlaidaholizmo uždegimu, kurio pagrindinis simptomas – deficitas. Biudžeto deficito nebūta tik kriziniais 1999 m. Tai rodo, kad kol tik valdžia gali skolintis, ji tai ir darys ir nemažins išlaidų. Pastarųjų metų ekonominė krizė sukėlė chroniško išlaidaholizmo uždegimo paūmėjimą, kuomet deficitai pasiekė kone 10 proc. šalyje sukuriamo bendrojo vidaus produkto (BVP). Galima pagirti valdžią, kad esant milžiniškam deficitui buvo išlaikytas stabilus litas, tačiau tuo metu buvo būtina ryžtingai mažinti biudžeto išlaidas. To nedarymas turėjo milžinišką kainą: 2011 m. net 32 dienas viešasis sektorius bus išlaikomas skolintomis lėšomis. Tai reiškia, kad kas penktas valdžios išleistas litas yra pasiskolintas. Jeigu jau šiemet reikėtų apmokėti visą sąskaitą už viešojo sektoriaus darbą, Laisvės nuo mokesčių diena ateitų tik birželio 7 d.
Gyvenimas ateities kartų sąskaita brangiai kainuoja jau ir šiandienos mokesčių mokėtojams – net 7 dienas vidutinis mokesčių mokėtojas braukia prakaitą tam, kad būtų sumokėtos palūkanos už 37 mlrd. litų siekiančią valstybės skolą. Palyginimui, gynybos finansavimui dirbame po 4 dienas, o viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos finansavimui – po 5 dienas. Priminsiu, kad šiemet vien palūkanoms sumokėti biudžete numatyti 1,9 mlrd. litų.
Dauguma žino gydytojų nuodugniai ištirtus chroniško išlaidaholizmo uždegimo pacientus – Pietų Europos šalis (Graikija, Portugalija, Italija, Ispanija). Šioje palatoje gydosi ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip ir Lietuvoje, JAV šis susirgimas praskolino Laisvę nuo mokesčių – nors JAV ši diena jau išaušo balandžio 12 d., viešojo sektoriaus krumpliaračiai suksis skolon dar 42 dienas, iki gegužės 23 d. Panašiu metu, gegužės 16 d. šiam pacientui gali prireikti skubios medikų pagalbos, nes tą dieną JAV skola pasieks įstatymais numatytą skolos limitą. Demokratai siekia padidinti šį limitą ir išvengti šalies bankroto (defolto, paskolos arba palūkanų nemokėjimo), kuris nepadidinus skolos limito įvyktų ankstyvą liepą. Respublikonai siekia išnaudoti šią progą tam, kad mainais į didesnį skolos limitą būtų mažinamos biudžeto išlaidos. Jeigu JAV bankrutuotų, skaudžiai nukentėtų ir kitų pacientų, ir visos pasaulinės finansų sistemos sveikata. Kita vertus, eilinis skolos limito padidinimas ir išlaidų nemažinimas turėtų liūdnų pasekmių JAV mokesčių mokėtojams.
Kritikai galėtų sakyti, kad skolų kamuojamų valstybių įsiskolinimas viršija 100 proc. BVP, tuo tarpu Lietuvoje jis daug mažesnis. Tačiau būtina žiūrėti ne tik į momentinį vaizdą, bet ir į dinamiką, kuri rodo, kad Lietuvos skola sparčiai auga: vos prieš 2 m. valstybės skola buvo dvigubai mažesnė! Dar prieš 2 m. skola sudarė 22 proc. BVP, o šiandien ji grėsmingai artėja prie 40 proc. BVP ribos. Jeigu šiemet norėtume grąžinti visą valstybės skolą, mokesčiams sumokėti dirbtume iki lapkričio pradžios.
Kaip pasaulio šalys atsidūrė šioje padėtyje ir kaip iš jos išeiti? Išmintingo lėšų panaudojimo principai retai galioja valdžiai. Politikai nenori nuvilti rinkėjų ir todėl dažnai pasirenka politiškai populiaresnį, bet finansiškai ir moraliai pražūtingą gyvenimą skolon. Mažėjant biudžetų pajamoms, valdžia neatsilaiko pagundoms „pastimuliuoti“ ekonomiką ateities mokesčių mokėtojų sąskaita. Lietuvoje ekonomika net nebuvo stimuliuojama – pasiskolintos lėšos buvo pravalgytos. Išlaidaholizmą Europoje riboti turėję Maastrichto kriterijai jiems keliamų tikslų nepasiekė. Esama sistema tokia iškreipta, kad išmintingai besielgusios ir taupiusios šalys priverstos gelbėti neatsakingas, prasiskolinusias šalis, o tai sukelia moralinį pavojų ateityje vėl išlaidauti.
Kol tik šalys turės galimybę tvirtinti deficitinius biudžetus, nuo šios ligos neišgysime. Vaistas nuo jos tik vienas – deficitinio biudžeto uždraudimas šalių konstitucijose. Vaistas kartus, tad politikai lyg maži vaikai nenori jo nuryti. Tačiau tik uždraudus biudžeto deficitą galėsime pasitikėti Laisvės nuo mokesčių diena ir nesijaudinti, kad jai praėjus valdžia dar mėnesį gyvena skolon.
