Ilgalaikės Sodros reformos klausimas atrodo per sunkus patempti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos komandai. Ministrų ir jų komandų pasikeitimai signalizuoja, jog problema ypač aktuali, ir kad nerandama jos sprendimo kelių. Jeigu nebus pasinaudota trumpu periodu po savivaldos rinkimų kuomet būtų galima imtis ryžtingų, bet nepopuliarių sprendimų, reformos klausimas išliks skaudžia aktualija.
Sodros padėtis šiandien yra panaši tą, kurios dėl demografinių priežasčių senstančios Europos sąjungos valstybės bijo už 20 metų. Emigracija iš Lietuvos, darbo vietų sumažėjimas ir šešėlinė ekonomika visą mokesčių naštą sukrovė ant nedaugelio likusiųjų pečių.
Sodros reforma, kuri sumažintų valstybės įsipareigojimus vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu padėtų iš esmės spręsti Lietuvos konkurencingumo klausimą. Prognozuojamas Sodros deficitas siekiantis 2,6 mlrd. Lt. virsta Lietuvos valstybės skola. Reformos planas ir bent jau pirmieji jos žingsniai gali padidinti Lietuvos patrauklumą. Prisiminkime, jog vien valstybės komercinių įmonių vertės susiskaičiavimas ir ketinimai efektyvinti valdymą buvo pastebėti ir teigiamai įvertinti užsienio žiniasklaidos.
Sodros reformos tikslas turėtų būti sumažinti valstybės įsipareigojimų ateityje iki minimalios paramos užtikrinimo. Reiktų stabdyti nepagrįstus lūkesčius, jog valstybinė perskirstomoji sistema gali užtikrinti orią pagalbą senatvėje.
Paėmimą iš vieno piliečio ir atidavimą kitam bandoma reabilituoti žodžiu „draudimas, tačiau iš jo yra belikęs tik pavadinimas, nes nei senatvė, nei motinystė nėra apdraudimui tinkami atvejai. Antrasis viešųjų ryšių ramstis yra „solidarumas“. Bet Sodroje jis dirbtinis, priverstinis, brangiai administruojamas, netvarus ir galiausiai pasmerktas žlugti. Šiandieninė sistema -daugiau solidarumo parodija ir piktas pokštas.
Sodros reformavimui palanku, tai, kad dalis dirbančiųjų nedaug tikisi iš Sodros, kai jie sulauks pensinio amžiaus. Tai leistų šiandieniams dirbantiesiems, tarkim iki keturiasdešimties metų amžiaus, pasiūlyti sandėrį – „tik minimalią visiems vienodą pensiją ateityje, mažesnes įmokas šiandien ir skatinimą kaupti savarankiškai“.
Šešėlinių pajamų gauna keturi iš dešimties gyventojų, todėl valstybės planas mažinti viešai teikiamų paslaugų apimtį būtų teisingas ir pagrįstas. Valstybės noras iš esmės mažinti mokamas pensijas ateityje yra tinkamas būdas internalizuoti šešėlio pasekmes.
Didysis reformos klausimas yra piniginių srautų išlyginimo problema pereinamuoju laiku. Kaip paskirstyti naštą ir naudą visiems sistemos dalyviams, šiandienos ir ateities? Uždavinys sudėtingas, tačiau pripažinus, kad šiandieninė sistema taip pat kainuoja, tik ji užslepia pralaimėtojus ir laimėtojus, jį išspręsti būtina bent jau dėl skaidrumo. Tiek neformuota savieigai palikta Sodra, tiek reforma kainuoja, tačiau politinis vangumas įvertinti perėjimo kaštus ir būtinybę panašesnis į slapstymąsi.
„Nepasitikėkite, tik viena sistema, turėkite alternatyvius pajamų šaltinius“ taip patartų kiekvienas sąžiningas finansų patarėjas. Sodra šiuo aspektu nėra sąžininga. Todėl kartu su reforma turi vystytis diskusija apie kaupimą diversifikuojant ateities pajamų šaltinius – kokios minimalios pagalbos tikėtis iš valstybės, kiek lėšų kaupti privačiuose kaupimo fonduose, kiek investuoti į nekilnojamąjį turtą, galiausiai kaip skatinti ir užsitikrinti tarpusavio pagalbą šeimoje.
