Pritilusi diskusija apie gamtinių dujų sektoriaus pertvarką greičiausiai vėl atgis. Deja, pertvarka dažnai pateikiama kaip nieko nekainuojantis pasirinkimas tarp „Vakarų“ ir „Rusijos“, ar „konkurencijos“ ir „monopolininko“ ir t.t. Iš tikro valdžios pasirinkta kryptis – trečiojo ES energetikos paketo (Direktyvos) įgyvendinimas išskaidant „Lietuvos dujų“ įmonę – garantuotų daug neigiamų pasekmių ir mažai naudos. Valdžia, turėdama daug manevro laisvės, kurią suteikė ES Direktyva, pasirinko patį sudėtingiausią kelią pertvarkyti dujų sektorių.
Ar vardan konkurencijos reikia išskaidyti „Lietuvos dujas“?
Pozicija, kurią bent kol kas deklaruoja Lietuvoje valdžia, trumpai galima apibūdinti taip: Lietuvoje trūksta konkurencijos, nes gamtines dujas gauname tik iš vieno šaltinio, Rusijos „Gazprom“. Jei iš dujomis prekiaujančios ir dujas vamzdynais gabenančios įmonės „Lietuvos dujos“ bus padarytos dvi atskiros įmonės, viena prekybai, kita – gabenimui, tuomet Lietuvoje padaugės konkurencijos, o vartotojams sumažės kainos.
Iš tikro realios konkurencijos nebus, jei nebus alternatyvių tiekimo t.y. importo būdų. Lietuva (kaip ir didžiąja dalimi Europa) gamtines dujas gauna iš Rusijos. Rusijoje dujas valdo „Gazprom“, kuris, Rusijos teritorijoje, veikia ne pagal ES nurodymus. Nesvarbu, į kiek dalių suskaldyti „Lietuvos dujas“, naujų dujų šaltinių dėl to neatsiranda.
Konkurencijai reikia naujų tiekimo būdų, pvz., jungties su Lenkija ar suskystintų dujų terminalo. Tačiau norint investuoti į tokią infrastruktūrą, nėra būtina išskaidyti „Lietuvos dujų“. Tiek jungtis su Lenkija, tiek terminalas gali būti pastatyti ir išlaikant įmonę, ir įgyvendinant Direktyvą. Net pačioje Direktyvoje yra numatyta, kad šalys investuojančios naują infrastruktūrą, gali neskaidyti įmonių. Taigi, nauja infrastruktūra gali padidinti konkurenciją. Bet tai niekaip neįrodo, kad norint atlikti investicijas, būtina išskaidyti „Lietuvos dujų“ įmonę.
Kalbant apie naują infrastruktūrą, svarbiau ar tokios investicijos apsimokės, kaip tai paveiks dujų kainą ir kieno lėšomis jos turėtų būti įgyvendintos. Terminalas bus naudingas, jei dujų tarptautinėje rinkoje galės nusipirkti pigiau, nei vamzdynais iš „Gazpromo“ (neskaičiuojant terminalo pastatymo kaštų). Į jungtį su Lenkija taip pat naudinga investuoti, jei dujų iš Lenkijos dujų būtų galima pirkti pigiau nei iš Rusijos. Abi prielaidos paremtos didele nežinomybe ir rizika. Žinoma, jei atsirastų investuotojas, jam neturėtų būti sudaromos jokios kliūtys. Tačiau kaip tokie projektai paveiktų galutinę dujų kainą vartotojams, yra neatsakytas klausimas.
Dar naudojamas argumentas, kad „Lietuvos dujų“ išskaidymas būtinas, nes to nepadarius, naujai pastatytai infrastruktūrai (pvz., terminalui) „Lietuvos dujos“ gali taikyti aukštas kainas ar apskritai neleisti naudotis vamzdynais. Bet tiek prisijungimą, tiek perdavimo kainas reguliuoja ne įmonė, o nepriklausomas reguliatorius. Gamtinių dujų sektorius yra taip smarkiai reguliuojamas, kad galimybės neleisti naudotis infrastruktūra yra sunkiai įsivaizduojamos. Galiausiai jei taip būtų bandoma padaryti, valstybė turi poveikio priemonių to neleisti.
Prisijungimas prie „Europos rinkos“ politiškai skamba viliojančiai, tačiau nereikia pamiršti, kad „Europos rinkoje“ apie pusė dujų yra iš ne kur kitur, o Rusijos. Naujai statomi dujotakiai „Nordstream“ ir „Southstream“ Rusijos tiekiamų dujų proporciją ES gali dar padidinti. Ironizuojant galima būtų net teigti, kad veržimasis į Europą baigsis tuo, kad pirksime tas pačias rusiškas dujas, bet ne tiesiai, o per pvz., Vokietiją ar Lenkiją. Tai savaime nėra blogai, jei kaina būtų tinkama. Bet iš kur tikimybė, kad taip ir bus, o atliktos investicijos nepadidins dujų kainos vartotojams?
Kodėl Lietuva renkasi sunkiausią Direktyvos įgyvendino būdą?
Įgyvendinimą pačiu sudėtingiausiu būdu Lietuvai primetė ne ES, o vietinė valdžia. Kitaip tariant, Direktyvoje atsižvelgta į tai, kad šalių situacija skiriasi, ir kad visoms ES narėms negali tikti tas pats receptas. Yra numatyta, kad įmonių skaidyti nėra būtina, pakanka užtikrinti nepriklausomą vamzdynų valdymą. Valdžios savo pasirinktą kryptį grindžia kartojimu, kad tai yra geriausias būdas, arba bendro pobūdžio frazių citavimu iš ES dokumentų. Iš tiesų visi Direktyvos įgyvendinimo būdai yra lygiaverčiai ir sukurti būtent tam, kad valstybės galėtų atsižvelgti į savo specifinę situaciją. Darant tokį brangiai kainuojantį pasirinkimą, būtinas pagrįstas, kvalifikuotas, sąnaudas apskaičiuojantis ir viešas visų galimų alternatyvų svarstymas ir atmetimas.
Be anksčiau išvardintų trūkumų, valdžios pasirinkta kryptis turės didelių neigiamų pasekmių. Pirma, skaidant „Lietuvos dujos“ bus smarkiai pažeisti Vokietijos ir Rusijos investuotojų interesai. Valdžios veiksmai gali baigtis svarbių investuotojų išstūmimu iš energetikos sektoriaus, nuostoliais, ar net teismais ir kompensacijomis. Jau dabar yra atvejų, kai už valdžios klaidas mokama mokesčių mokėtojų pinigais. Maža to, pasiunčiamas neigiamą signalą potencialiems investuotojams į Lietuvos energetikos sektorių, nors ta pati valdžia tokių investuotojų šiuo metu kaip tik ieško.
Detaliau susipažinus su minėta Direktyva, paaiškėja, kad jei šalys yra neprisijungusios prie ES gamtinių dujų tinklų, tuomet galimos dar didesnės išimtys. Be to, tiksliai parašyta, kad Latvija, Estija ir Suomija gali netaikyti esminių reikalavimų (pvz., įmonių išskaidymo ar nepriklausomo vamzdynų valdymo) iki tol, kol jos bus prijungtos prie kitų ES valstybių tinklų. Latviai šia galimybe sėkmingai naudojasi.
Kuo Lietuva prastenė už Latvija ar Estija, kad jai nesuteikta tokia galimybė? Lietuvos valdžia pati paprašė, kad jai tokia galimybė nebūtų suteikta. Anot Energetikos ministro atsakymų į interpeliaciją, tokią Lietuvos poziciją nulėmė Seimo Europos reikalų komiteto pozicija, suformuota dar praeito Seimo. Visiškai nesvarbu, kuris Seimas, Vyriausybė ar asmenybė tikrai ar tariamai formavo poziciją. Lietuva turėjo garantuotą galimybę suteikti sau daugiau derybinės laisvės ir galios, bet dėl nesuprantamų (ar nepaaiškintų) priežasčių to atsisakė. Galimybė turėti derybinės laisvės, galbūt, yra ir dabar, tačiau valdžia deklaruoja to nedarysianti.
Valdžios užsiimta pozicija yra principinga, bet nenaudinga. Siūloma pertvarka turi daug nenuginčijamų problemų ir trūkumų. Jos nauda yra neįrodyta ir abejotina. Pasigirstantys išvedžiojimai apie „atkirčius“ ar „chuligano tramdymą“ (turima galvoje „Gazprom“) tik labiau sustiprina įspūdį, kad visa ši istorijoje nauda ekonomikai nėra pirmoje vietoje. Kas dar blogiau, ekonominius argumentus iškeitus į politinę ar moralinę retorika, labai sunku sugrįžti prie racionalių derybų. Valdžia (ar bent dalis) save yra įvariusi į tokią padėtį, kad net smarkiai pasikeitus situacijai, net ir naudingas kompromisas atrodytų kaip atsitraukimas. Belieka tikėtis, kad viršų paims išmintis, o ne ambicijos.
