„Toilet time is the last bastion of American freedom.“ / South Park
Neskaitant įstatymų, gali susidaryti klaidingas įspūdis, neva gyvename laisvesnėje šalyje negu yra iš tikrųjų. Tačiau vos pradėjus galvoti apie nuosavą verslą, galimybę sau pačiam susikurti darbo vietą, nusvyra rankos – kaip vienu protu suvokti ir įvykdyti masę reikalavimų?
Valdžia reglamentuoja net tai, kaip turi būti įrengti tualetai. Ne valdiški tualetai, bet jūsų. Jeigu teikiate kokias nors paslaugas, turėsite pasirūpinti, jog vyrų tualetuose vėdinimas būtų dvigubai didesnis, nei moterų, nes tiesiog tokia yra higienos norma. Taip pat nustatoma, kokia temperatūra turi būti kabinoje.
Nors šalies ūkis turėtų būti grindžiamas privačia iniciatyva, privačia nuosavybe, priiminėjant teisės aktus prieš šias konstitucines nuostatas užsimerkiama. Pavyzdžiui, nuo kitų metų statant ar kapitališkai remontuojant viešojo naudojimo pastatus, didesnius nei 2000 kvad. metrų, bus privaloma savininkams įrengti patalpas kūdikiams žindyti ir pervystyti. Beje, viešojo naudojimo pastatais čia vadina ne tik mokyklas, bet ir teatrus, klubus, didmeninės ir mažmeninės prekybos patalpas.
Jau vien tai, kad privatiems savininkams priklausančius pastatus valdžia pavadina “viešojo naudojimo” skamba šiek tiek juokingai. Bet dar kvailiau yra liepti savininkams jiems nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose įrenginėti valdžios nustatytos paskirties patalpas. Juo labiau, kad tai ne tik 6 kvadratiniai metrai kūdikių kambarėliui – iki jo turi būti ir patogus priėjimas, ir specialios nuorodos. O kur dar patogus privažiavimas neįgaliems asmenims pagal kitą higienos normų seriją.
Kiekvienas verslininkas supranta, jog dėl kliento reikia stengtis, juo rūpintis. Tai daroma ne dėl to, kad valdžia įsakė, bet norint, kad pas tave grįžtų, jog naudotųsi tavo paslaugomis, jog pas tave lankytųsi. Tam nesunku įrengti ne tik kūdikių pervystymo, bet ir vaikų žaidimo kambarius. Verslininkas žino geriau, kokių klientų laukia, ir yra pasiruošęs patenkinti jų lūkesčius. Ir tam nereikia normų – nei higienos, nei kokių kitų.
Jeigu privačiam savininkui priklausančiame pastate nėra kambarių kūdikių priežiūrai – vadinasi, suaugę žmonės su kūdikiais nėra to verslo klientai. Nes jeigu būtų atvirkščiai, kambariai vaikams jau būtų seniausiai įrengti. Dėl to valdžia tegul traukia rankas šalin nuo didmeninės prekybos pastatų, kino teatrų ir klubų, kurie iki šiol neturi specialių tėvų ir vaikų kambarių – tėveliai su kūdikiais teisėtų pastatų savininkų nėra laikomi klientais ir tas paslaugų ar verslo centras yra ne jiems.
Absurdiški reguliavimai yra didžiausias priešas jauniems, mažiems, naujiems verslams. Tik didelės bendrovės gali skirti pakankamai lėšų teisininkams, kurie kartu su architektais, inžinieriais ir kitų sričių specialistais galėtų susigaudyti tūkstančio reikalavimų raizgalynėje. Paprastam, vidutinių gabumų žmogui, norinčiam prekiauti savo pagamintais produktais ar teikti paslaugas, legaliai tai daryti yra sunku. Legaliai net tortus kepti šioje šalyje yra per daug sudėtinga…
Ne veltui privati nuosavybė laikoma pagrindiniu laisvės garantu. Apribok nuosavybę – apribosi ir žmogaus laisvę veikti, kurti, siekti savo asmeninių tikslų, atrasti naujus dalykus. Esi nelaisvas tiek, kiek yra apribota tavo nuosavybė – nuo grindų iki lubų.
