Minimalios algos didinimui galioja įprasti ekonomikos dėsniai – kuo didesnė minimali alga, tuo daugiau žmonių, negalinčių legaliai įsidarbinti. Nustačius minimalią algą darbdavys nebesiima kurti darbo vietos, kuri jam neatneša daugiau vertės nei minimalus atlyginimas plius sumokėti mokesčiai. Jeigu jis elgtųsi priešingai ir samdytų žmones sukuriančius mažiau vertės, jis tiesiog keliautų stačiai į įmonės bankrotą su visais sumokamais mokesčiais ir dar dirbančiais darbuotojais. Vyriausybė mindžikuoja vertindama, ką pasiūlė jos sukurta darbo grupė nedarbui mažinti. „Didinkite minimalią algą, tam, kad ji labiau skirtųsi nuo nedarbo draudimo išmokos, tuomet atsiras motyvacija eiti dirbti“ – toks darbo grupės siūlymas. Ši argumentacija teisingai atskleidžia ryšį tarp darbo pajamų ir kitų gaunamų pajamų. Kuo pajamos „iš šono“ (šiuo atveju – nedarbo išmokos) lengvesnės, tuo mažiau patrauklūs mokesčiais apkrauti darbo santykiai. Tokia pati logika galioja ir žmonių pajamoms iš šešėlio. Kuo pajamos iš šešėlinio darbo yra stabilesnės ir lengviau gaunamos, tuo žmones labiau vilioja bedarbio išmokos ir nelegalaus darbo užmokesčio komplektas.
Ketvirtis Lietuvos sukuriamo bendro vidaus produkto yra šešėlyje, o keturi iš dešimties žmonių gauna šešėlinių pajamų. Tai yra labai didelė darbo jėgos dalis. Vargu ar nedarbo išmoka yra pagrindinis motyvas nesiimti legalaus darbo. Todėl siūlymas nedarbo išmokos efektą neutralizuoti didinant minimalią algą ne tik neduos rezultatų, bet ir pridarys daug didesnės žalos.
Minimalios algos didinimas prisideda prie apribojimų legaliai įdarbinti žmones, kurių darbu sukuriama maža ekonominė vertė. Tie, kurie ilgą laiką neturėjo darbo, tie kurie tik pradeda darbinę karjerą, tie, kurie neturi kvalifikacijos ar patirties – tie skaudžiausiai paliečiami minimalios algos didinimo. Valdžia atsižegnojo nuo maisto kainų reguliavimo, nes suvokė, kad maksimalių kainų nustatymas turės tiesioginių pasekmių: nustačius mažesnes nei būtų rinkoje kainas, pradės trūkti produktų, nes gamintojai negalės dalies prekių pateikti už valdžios sugalvotą kainą. Ekonominė logika prasiskynė kelią. Parduodant rinkoje darbo jėgą veikia tie patys dėsningumai. Nors kartais vengiama kalbėti apie darbo jėgą, kaip prekę, tačiau nepriklausomai nuo to, kaip ją pavadinsime, jai galioja ekonomikos dėsniai. Tokie patys – ir knygoms, ir ginklams.
Šešėlinis darbas atveda į paradoksalią situaciją, kai už gausaus statistinio nedarbo slepiasi dirbantys žmonės. Įmonėms sunku į legalų darbą prisišnekinti šešėlinius darbuotojus. Nes tam, kad sumokėti darbuotojui atlyginimą, reikia papildomai sumokėti 33 proc. socialinio draudimo įmoką, 16 proc. gyventojo pajamų mokesčio ir 9 proc. privalomo sveikatos draudimo įmoką. O darbuotojas, keisdamas nelegalų darbą į legalų, rizikuoja prarasti nedarbo išmoką, privalomojo sveikatos draudimo įmoką, keletą kitų papildomų bedarbio privilegijų. Darbo biržos vadovas sakė, kad apie trečdalis bedarbių tik dedasi bedarbiais. Šiandien darbuotojų trūkumas kyla iš nelygios konkurencijos tarp legalių ir nelegalių darbdavių. Tiesa, darbuotojų pasiūlą nusekino ir emigracija į užsienio valstybes, tačiau kaip Lietuvos valstybė įsivaizduoja galimybes prisikviesti emigrantus, jeigu nepajėgia į legalią darbo rinką prisivilioti vietoje dirbančiųjų.
Vyriausybė mano, kad žmonės nesupras minimalios algos sumažinimo. O juk tai būtų ekonomiškai tinkamas žingsnis nedarbo mažinimui. Vyriausybė nepagrįstai sumenkina žmonių gebėjimus suprasti ekonominę logiką, perdėm klausosi MMA augimu suinteresuotų profsąjungų ir atsargiųjų partijos patarėjų.
Darbo jėga yra turtas, kurį beveik kiekvienas galime parduoti. Imkime tokią, daug kam artimą ir suprantamą situaciją: šiandien Lietuvoje parduodama apie 60 000 panaudotų automobilių. Jeigu Vyriausybė imtų ir nustatytų minimalią panaudoto automobilio kainą, tarkime, pasirėmusi tuo, jog „praktiškai neįmanoma, kad tik 2500 litų kainuojantis automobilis gali atitikti visus saugumo reikalavimus“. Minimali naudoto automobilio kaina būtų, pavyzdžiui, 3000 litų.
Tai sukeltų akivaizdžių problemų ir perkantiems, ir parduodantiems. Visi su mažesnės vertės automobiliais nebegalėtų parduoti ir keiktų valdžią. Norintys įsigyti automobilį, bet neturintys lėšų darytų taip pat. Su kokiu džiaugsmu Lietuvos žmonės priimtų Vyriausybės sprendimą nuleisti minimalią automobilio kainą iki 2000, o dar geriau iki 1000 litų, nes: pagaliau jie galėtų įsigyti automobilį už tikrąją jo kainą, o pardavėjai apsidžiaugtų, jog nebestovės kalnai draudžiamų parduoti automobilių. Aišku protestuotų „Techniškai tvarkingų automobilistų sąjunga“, kuri parduoda brangesnius automobilius, taip pat protestuotų ir tie, kurie mano, kad žmonės nusipelno gauti už savo automobilius orią sumą pinigų, na, apytiksliai 3000 litų.
Minimalios algos atveju viskas yra taip pat. Minimalią algą įvairiais skaičiavimais gauna iki 30 proc. dirbančiųjų. Profesinės sąjungos, kurios gina darbą turinčius, o ne jo negaunančius žmonės. Jos ragina didinti minimalų atlygį, teigia esančios žmonių gynėjos. Tačiau tuo pačiu gina tik savo narius – kuo aukštesnės sienos patekti į darbo rinką, tuo mažiau konkurencijos dirbantiems. Verslininkai mokantys didesnius nei MMA atlyginimus, o paprastai tai didesnės įmonės, taip pat nesipriešina nei MMA buvimui, nei augimui. Taip viena vertus demonstruojamas socialiai jautrus veidas, kita vertus užkertamas kelias pigesnių konkurentų, kurie mokėtų mažiau nei šiandieninis MMA, atsiradimui. Pozicijos logiškos ir pagrįstos žiūrint iš tų žmonių varpinių, tačiau, kodėl būtent jų yra atsiklausiama Trišalėje taryboje, kai sprendžiamas MMA klausimas?
Su MMA iššūkiais ryškiausiai susiduria menkai atstovaujamos grupės – smulkiausieji verslininkai ir žmonės ant bedarbystės slenksčio. Minimalios algos auginimas vis didina žmonių, kuriems gresia nedarbas skaičių – jei MMA padidintume iki 2000 ir rizika tapti bedarbiais grėstų visiems šiandien uždirbantiems nuo 800 iki 2000 litų. Minimalios algos didinimas mažais žingsniais, pvz. po 100 litų, duoda tokį pat efektą, tačiau ne taip bado akis. Yra tiesos tame, jog MMA sumažinimas menkai paskatintų stabilias ir aukštas pajamas gaunančius šešėlininkus grįžti į legalią rinką. Tačiau į šešėlinę darbo vietą taip pat patenka ne visi – tam reikia įgūdžių ir patirties. Todėl jautrioms visuomenės grupėms dažnai neprieinamos nei šešėlinės nei legalios pajamos, todėl MMA sumažinimas reikalingas būtent jiems.
Latvija didina MMA nes susiduria su tokiomis pačiomis komunikacijos problemomis. Premjeras V. Dombrovskis akcentuoja, kad MMA gali būti didinama tik ekonomikos augimui sugrįžus, tačiau greta ūžiant skandalui dėl aukštų patarėjų ir Latvijos banko darbuotojų atlyginimų, nusprendžiama „duoti daugiau uždirbti“ ir paprastiems darbuotojams. Tai nėra ekonomine logika pagrįstas sprendimas. Lietuvos vyriausybė laimėtų, jeigu nuspręstų radikaliai sumažinti MMA, kad ir iki 300 litų. Darbo rinkoje atsirastų daugiau matomų darbų, kurių šiandien tiesiog nėra arba jie nudirbami nelegaliai: pradedant darbuotojais, kurie padeda sukrauti pirkinius prie kasų prekybos centruose, baigiant pagyvėjimu smulkiose įmonėse, ten kur jaučiamas didžiausias lėšų atlyginimams ir mokesčiams mokėti trūkumas. Vyriausybė ir Seimas jau žengė identiška logika paremtą žingsnį, kai sumažino socialinio draudimo įmokas pirmą kartą į darbo rinką ateinantiems asmenims.
MMA padidinimas sukeltų neigiamų pasekmių ir oficialų nedarbą tik padidintų. Užsienio mokslininkai tikrai ginčijasi dėl MMA įtakos darbo rinkai ekonomikos augimo laikotarpiu, tačiau vieningai sutaria, dėl neigiamos aukštos minimalios algos įtakos sunkiai į darbo rinką ateinančioms grupėms. Tiems, kurie, pakėlus MMA, rizikuoja ilgam likti už legalaus darbo borto.
