Praėjusią savaitę dalyvavau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose debatuose „Valstybė per daug kišasi į šeimos santykius“. Tema pasirodė įdomi ir aktuali, juolab, kad nedažnai tenka pritarti ministerijos išsakomam teiginiui. Ir nesusimąstome, bet valstybės kišimasis prasideda kone gimdykloje. Žmogaus, galima sakyti, nėra, kol jis neužregistruotas civilinės metrikacijos skyriuje, kur jam suteikiamas asmens kodas. Valstybė pasako, kaip rašyti vardus ir pavardes, ne bet kokias jas leidžia. Tiek jau to tas kodas, ir vardą Lietuvoje galima suteikti pažvelgus į vaiką, o ne iš anksto, kaip kitose šalyse, tačiau valstybė jau kėsinasi ir į biometrinius duomenis. Akių rainelė, pirštų antspaudai ilgainiui atguls valstybiniame registre. Turbūt ne už kalnų metas, kai po oda bus įmontuota kokia mikroschema, kur bus ir žmogaus pajamų deklaracijos.
Valstybė itin aktyviai į šeimos reikalus kišasi, kai sprendžiami vaikų išmokslinimo klausimai. Mokslas Lietuvoje yra privalomas ir nėra jokios galimybės pasirinkti vaiką mokyti namuose pagal tėvų pasirinktus dalykus. Mokslo turinys – valstybės kompetencija, nėra jokios konkurencijos tarp mokymo programų. Į kurią mokyklą vaikas eis, sprendžia ne šeima, bet savivaldybė, braižydama gatvių linijas aplink mokyklas. Nors ir turi teisę gauti mokinio krepšelį ir su juo pasirinkti mokyklą – netoli su juo nužygiuosi. Net pamokų pradžia nustatyta biurokratų, labiau derinantis prie jų pačių darbo laiko ir kamščių, o ne vaiko biologinio laikrodžio. Baigus mokyklą, profesiją padės pasirinkti Darbo biržos specialistai – profesinis konsultavimas ir orientavimas yra valstybės finansuojama funkcija.
Intymiausia šeimos ir jos narių gyvenimo sritis – sveikata – išimtinai valstybės rankose. Jei nori rinktis netradicinius gydymo būdus, ar kitas gydymo įstaigas, kurios neturi sutarčių su ligonių kasomis, turi mokėti už gydymą, net jei reguliariai moki privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Valstybė sprendžia, ar įteisinti dirbtinį apvaisinimą ir dirbtinį gyvybės nutraukimą, ir jei tai valstybė leidžia – daug kas tai priima kaip moralės normą.
Valstybė rūpinasi, kad jaunimas negirtautų ir nustato amžių, nuo kada leidžiama įsigyti tabako ir alkoholio. Šeima susiduria su dilema: sutikti su valstybės nustatyta riba ar stengtis įtikinti vaiką, kad valstybės žodis šiuo klausimu – ne lemiamas. Ir kad neskubėtų mėgautis valstybės jau, bet šeimos dar – nelegalizuotais produktais. Juk mes nežinome, gal atsirastų tokie „uždraustų vaisių“ gamintojai, kurie savo produktus šalių susitarimu leistų pardavinėti vėliau, nei dabar nustačiusi valdžia. Dabar apie tai net svajoti negalime, nes tuomet „būtų pažeistos žmogaus teisės“. Valstybė savimi pakeitė ne tik šeimas, bet ir bendruomenes. Savivaldybėse įsteigti „šeimos rūpintojėlių“ etatai, kurių funkcija – padėti į krizes patekusioms šeimoms.
Žmogumi senatvėje pasirūpins ne jis pats, ne šeima, ne giminės ir artimieji, šeimyniškiausiu vardu – mama – nepasigėdinusi pasivadinti „Sodra“. Visa tai bus padaryta per prievartą, perskirstant lėšas tarp šeimų ir tarp kartų. Galų gale, šeimos nario gyvenimas baigiasi, kai valdžia išduoda mirties liudijimą ir išbraukia jį iš registro. Kol taip nepadaryta, spėju, dar ir vieną kitą sandorį galima įvykdyti.
Visi nori, kad šeimos būtų stiprios. Nesutariama dėl priemonių. Kai kas mano, kad stipri šeima – geros šeimos politikos rezultatas. Kiti – atvirkščiai, kad valstybės šeimos politika ir diegiami modeliai gali išstumti, ištinti, sumenkinti šeimos funkcijas apskritai. O kad apsispręsti dėl skirtingų priemonių efektyvumo būtų lengviau, gal padės jau po įvykusių debatų paviešinta informacija. Besiaiškindama šeimos ir valstybės santykius, valstybė sulindo ir į šeimos kišenę. Debatų serijai surengti išleista „grakšti“ 48 tūkst. litų suma. Kodėl valstybė kišasi? Greičiausiai todėl, kad visuomenė mano galinti spręsti kitų šeimų klausimus, pasakyti, kaip kitos šeimos turėtų šeimyninius reikalus tvarkyti. Kai visuomenė priima valstybės kišimąsi į šeimą kaip gyvenimo normą, politikams į tokią dirvą lengva bet kokią sėklą pasėti.
