„Jeigu nesistengsime kopijuoti kitų šalių patirties ten, kur galime rasti geriausios patirties, kad ir matomos toje pačioje Danijoje, tai dar ilgai nepasieksime to daniško laimės žiburio.“ Taip apie laimingiausiai pasaulyje gyvenančius danus 2008 m. rašė premjeras A. Kubilius. Turint omenyje premjero susižavėjimą Danija ir tai, kaip premjero manymu joje „tinkamai finansuojamos gerovės valstybės viešosios funkcijos“, lengvą nuostabą kelia tai, kodėl reformuojant valstybinio socialinio draudimo sistemą, sėkmingai veikiantis Danijos pensijų pavyzdys liko nepastebėtas.
Lietuvos „Sodros“ sistema šiuo metu reformuojama tam, kad būtų išspręsta jos esminė yda –neigiama blogėjančios demografinės padėties įtaka „Sodrai“. Pagrindiniai vaidmenys šioje reformoje teko dviem herojams – taškų sistemai ir virtualioms sąskaitoms, tačiau nei vienas jų iš esmės nepakeistų negyvybingos „Sodros“ sistemos. Pasikeistų tik pensijų skaičiavimo būdas (taškų sistemoje dirbančiajam būtų skiriami taškai, o sąskaitų sistemoje – sumokėtos įmokos būtų tariamai „kaupiamos“), tačiau abiem atvejais sumokėtos įmokos ir toliau būtų akimirksniu išmokamos. Abu būdai neapsaugotų žmogaus nuo galimo pensijų mažinimo (mažinant taškų vertę, virtualių sąskaitų išmokose atsižvelgiant į ilgesnę gyvenimo trukmę), o tai juk nėra patrauklus ir siektinas problemos sprendimas, kurio tikisi būsimi pensininkai. Siūlymas perkelti bazinę pensiją iš „Sodros“ į valstybės biudžetą, pavadinant tai nacionaline pensija, atskirtų pašalpą nuo socialinio draudimo, tačiau lėšų stygiaus neišspręstų, kaip neišspręstų ir kitų pay-as-you-go sistemos trūkumų. Diskusijoje dėl „Sodros“ ateities trūksta rimtų alternatyvų, tad pats laikas premjerui prisiminti danišką pensijos žiburį.
Žinia, kad pay-as-you-go atsirado 1889 m., kai Bismarkas tokią sistemą sukūrė Vokietijoje. Ši pensija buvo nedidelė ir mažai kam mokama dėl aukšto pensinio amžiaus. Danija yra antra šalis, kurioje buvo sukurta pensijų sistema – tai įvyko 1891 m. Skirtingai nuo Vokietijos, Danijoje pasirinkta pensijas mokėti iš bendrųjų mokesčių. Laikui bėgant, šios sistemos aprėptis buvo didinama, įtraukiant vis daugiau žmonių, kol 1956 m. vadinamoji „žmonių pensija“ tapo universali. Šiuo metu šios pensijos susideda iš dviejų fiksuotų dalių – pagrindinės ir papildomos, kurios yra santykinai mažos ir mažėja, jeigu pensinio amžiaus (65 m. ar vyresnis) žmogus turi kitų pajamų, pavyzdžiui, iš sukauptų lėšų.
Paplitęs argumentas už pay-as-you-go sistemas yra, kad žmonės nėra linkę taupyti senatvei, todėl jų apsirūpinimas senatvei turėtų būti užtikrinamas prievarta. Kaip rodo Danijos patirtis, valstybei neuzurpavus aprūpinimo senatvei, dirbantieji pradėjo tai daryti savanoriškai. Net ir valstybei nevykdant kryptingos pensijų sistemos reformos, praėjusios amžiaus šeštame dešimtmetyje Danijoje savaime atsirado kaupiamoji pensijų pakopa. Skirtingai nuo Lietuvoje pensijų fondus kritikuojančių profesinių sąjungų, danų profsąjungos kolektyvinėse sutartyse išsireikalavo, kad darbdaviai ir darbuotojai mokėtų įmokas ir lėšas kauptų pensijų fonduose (privalomas kaupimas nėra numatytas įstatymu). Taigi, antros pakopos aprėptis pamažu didėjo, o šiuo metu joje dalyvauja beveik visos dirbančiųjų grupės; darbdavys į kaupiamąją sąskaitą perveda 8 proc., o darbuotojas – 4 proc. savo atlyginimo. Populiari yra ir trečioji pakopa, kai gyventojai savanoriškai kaupia lėšas senatvei pensijų fonduose, kaupiamuoju draudimu, investuojant ir pan.
Kokie esminiai Danijos sistemos privalumai? Žvelgiant iš pensijų gavėjo perspektyvos, asmeniškai sukauptos lėšos bei universali, beveik plokščia pensija (kurios maksimali suma – apie trečdalį vidutinio atlyginimo) jam užtikrina orų gyvenimo lygį. Eurostato duomenimis, 2008 m. Danijoje skurdo rizikoje esančių pensininkų buvo dvigubai mažiau, nei Lietuvoje, atitinkamai 16,5 ir 30,8 proc. Kaip rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenys, vidutinį atlyginimą gavusio žmogaus neto pensijos pajamos 2009 m. sudarė 91,3 proc. jo ankstesnių pajamų. Pusę vidutinio atlyginimo uždirbusių žmonių pensija net 24 proc. viršijo jų ankstesnes pajamas. Taigi, šioje gerovės valstybės sistemoje valstybinė pensija yra santykinai maža, o žmonėms leidžiama privačiai susitvarkyti savo aprūpinimą senatvei.
Patraukli ši sistema ir viešųjų finansų požiūriu. Augant ekonominei gerovei bei žmonėms sukaupiant vis daugiau lėšų antroje bei trečioje pakopose, mažėja pirmosios pakopos pensijos poreikis, kadangi jai skiriamos lėšos iš dalies priklauso nuo pensininkų kitų pajamų. EBPO duomenimis, 2005 m. Danijos biudžeto išlaidos senatvės bei našlių pensijoms sudarė 5,4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), tai yra daugiau nei dvigubai mažiau nei Vokietijoje (11,4 proc.), Prancūzijoje (12,4 proc.), Italijoje (14 proc.). Taigi, gerovės augimas Danijoje sumažina biudžetui tenkančią naštą, tuo tarpu pay-as-you-go sistemose vyksta atvirkštinis procesas: kuo didesnės žmonių pajamos, tuo didesnės socialinio draudimo pensijos ateityje turės būti išmokėtos, dažnai nepriklausomai nuo realios viešųjų finansų ir demografinės padėties.
Galiausiai, Danijos pensijų sistema yra palanki ir ūkio plėtrai, nes auga santaupos, kurios gali būti panaudojamos investicijoms, didinančioms produktyvumą ir savo ruožtu reiškiančioms didesnes gyventojų pajamas. Danijos pensijų fonduose bei kaupiamojo draudimo būdu sukauptų lėšų augimas per pastaruosius keletą dešimtmečių buvo beveik keturgubas ir šiuo metu šios sukauptos lėšos viršija šalies BVP.
Apibendrinant, plokščia pensija nuo mūsiškės socialinio draudimo pensijos skirtųsi tuo, kad ji būtų visiems vienoda arba galėtų iš dalies priklausyti nuo kitų žmogaus pajamų senatvėje, pavyzdžiui, daug lėšų savarankiškai sukaupusiam seneliui iš biudžeto būtų mokama mažesnė pensija. Taigi, esminis skirtumas nuo mūsų sistemos tas, kad į ankstesnes darbo pajamas nebūtų atsižvelgiama. Tokia pensija būtų mokama visiems pensinio amžiaus gyventojams.
Pritaikius tokią danų patirtį Lietuvoje, mažėtų darbo jėgos apmokestinimas, kuris šiuo metu sudaro apie 40 proc. nuo vieno darbuotojo kainos darbdaviui. Biudžetui tenkanti našta taip pat ilgainiui sumažėtų, lyginant su dabartinėmis „Sodros“ sistemos išlaidų projekcijomis, o išaugęs taupymas reikštų didesnes investicijas į šalies ūkį. Geriausia, jeigu apsirūpinimas senatvei būtų savanoriškas, tačiau fiksuota pensija iš valstybės biudžeto yra antras geriausias variantas, jeigu valstybė nenori užleisti šios vietos žmonėms. Tuomet kopijuoti danų pensijų sistemą – verta, ir tai padaryti dar ne vėlu, premjere!
