Įsilingavusi vieša diskusija apie maisto produktų kainas pateikia į viešumą tiek ekonomikos minčių bei išminčių, kiek normaliomis sąlygom gal tik per metus pasirodo. Tačiau matyt tik tiek šio vajaus naudos. Visa kita – žala vartotojui, verslui ir patiems politikams. Ne tik ekonomine prasme, bet ir sveikatos – juk visi jie yra apkalbamų maisto produktų valgytojai.
Praktinėje ekonomikoje – t.y., žmonių gyvenime – svarbi yra ne daikto kaina, o jo kokybės ir kainos santykis. Jei nebūtų taip, tai galėtume į pieno pakelius pilstyti paspalvintą vandenį ir pardavinėti pigiau. Visi būtų patenkinti? Ar visgi apgavystė? Nieko panašaus – tik politikų viešieji ryšiai.
Šiandien įsisiautėjusi, nors jau seniai atsiradusi ir veikianti, kainos sureikšminimo trumparegystė jau „praskiedė“ daugybę prekių. Prekybos centruose, kur tikslas – pigiau vis mažiau ir mažiau kokybiškų maisto produktų. Jie keičiami penktarūšiais ir šimtaspenktarūšiais. Keičiami pagrįstai – nes varotojai tokių nori. Keičiami legaliai – sudėtis ir rūšis nurodoma etiketėje. Tačiau pirkėjai etikečių neskaito. Jie ieško politikų pažadėtųjų pigių produktų ir vietoje etiketės studijuoja kainą.
Šioje pigumo byloje norėčiau išskirti duoną. Duoną, kaip mums įprastą mitybos pagrindą. Duona Lietuvoje tokia buvo laikoma, gerbiama ir rašoma iš didžiosios raidės. Dėl didžiosios raidės nežinau, bet dėl sveikatos jau akivaizdu, kad duona nebegali būti maisto pagrindu. Mitybos specialistai jau įspėja – ją valgyti nebėra sveika! Kodėl? Todėl, kad ji pigi. Nes gamintojas, spaudžiamas vartotojo hipertrofuoto noro gauti pigiau, pagamina norimą kainą atitinkantį produktą. Ne tik keisdamas geresnius grūdus prastesniais, bet ypač keisdamas gamybos procesą. Kiekvienas kepėjas žino, kad duona turi gerai išrūgti ir tai užima laiko. Šis procesas yra esminis duonos kokybei. Tačiau jis užima laiko. Daug pigiau įberti kepimo miltelių ir per tą patį laiką iškepti penkias duonos partijas. Dar populiaru pridėti puriklių, konservantų ir kitų „efektų“, kurie pagerina jos prekinę išvaizdą, bet pagadina valgyojui sveikatą. Tai skirta pirkėjams, kuriems politikai pažadėjo, jog duona bus pigi. Suprantu, karo metu duoną galima kepti ir su pjuvenom, bet nereikia vaidinti „gerovės valstybės“ ir šlamštmaistį vadinti duona vien dėl to, kad nori pinigus išleisti kam nors kitam.
Pirkėjas turi teisę rinktis (prastą duoną, skiestą pieną, pilstuką, cigaretes), bet valstybė kaip ir turi prievolę neskatinti blogų pasirinkimų. O šiandien ji tai daro aktyviai, aršiai ir pačiu aukščiausiu lygiu. Turėtų būti tik keista, kodėl tyli visuomenės sveikata rūpintis įgaliotos institucijos nesipriešina šiai žalingai propagandai.
O ką daryti tiems pirkėjams, kurie nori rinktis tikrą duoną? Ją, pagal apibrėžimą, turėtų kepti ir pardavinėti mažos kepyklos. Jų mažai. Tie patys politikai piktinasi, kad jų mažai. Tačiau kiekvienas, perskaitęs higienos reikalavimus duonos kepyklai, turėtų nustebti, kad jų apskritai yra. Dar labiau normalus žmogus turėtų nustebti, kad griežtai draudžiama viešai prekiauti kepiniais, paruoštais namuose. Ir čia tais laikais, kai rankų darbas ir naminis šiltas požiūris vertinami labiausiai! Taigi
Jeigu turite patalpas miesto centre, tinkamas mažai konditerijos parduotuvei, jūs mielai pirktumėte gaminius iš smulkių tiekėjų., pvz., vieną firminę duoną iš ponios Onutės, kuri gyvena kaime ir kepa duoną tik iš rugių ir vandens moliu plūktoje pirkioje (ir netgi turi Paveldo sertifikatą). Kitą rūšį iš daugiabutyje įsikūrusios Petrutės, o porą naminių pyragų iš Danutės. Bet negalite. Nes kepti namuose ir pardavinėti yra nusikaltimas. Pasirodo, kad pagal Lietuvoje galiojančias normas iškepti teisingai (švariai?) galima tik tam specialiai įrengtose patalpose su glianciniais paviršiais. Apie jokią krosnį plūktoje pirkioje negali būti nei kalbos. Kaip negali būti nei kalbos apie garbios pensininkės firminį pyragą, iškeptą toje virtuvėje, kur ji verda valgį savo mylimiems anūkams. Nes juk nunuodys.
Jeigu manote, kad tai smulkmena, tai iš tokių „smulkmenų“ susideda visas smulkaus ir vidutinio verslo gyvenimas. Panašaus pobūdžio neprotingais ir nepagrįstais reikalavimais iš rinkos eliminuojama visa grupė kūrybingų ir ekonomiškai pajėgių žmonių, kurie galėtų ir save išlaikyti, ir kitiems atnešti džiaugsmą. Ne tik kepti duoną, ruošti maistą, prižiūrėti savo namuose kitų vaikus ir teikti aibę kitų paslaugų, kurių vartotojai nori. Nekalbu jau apie tokį elementarų dalyką, kad konkurencija, ir tik ji viena, neleidžia kainoms augti nepagrįstai.
