Darbo birža, spėju yra antroji valstybinė institucija po Mokesčių inspekcijos pagal apsilankiusių žmonių skaičių. Pranešama, kad rugsėjo 1 d. šalyje buvo registruota 319,8 tūkst. bedarbių, arba 14,8 proc. visų darbingų šalies gyventojų. Turbūt pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiek žmonių mynė Darbo biržos slenksčius, laukė eilėse. Ko žmonės eina į darbo biržą ir ko ten ieško?
Na, kadangi tai – Darbo birža – tikėtina, kad žmonės ten turėtų ieškoti darbo. Padėti žmonėms greičiau įsidarbinti, o darbdaviams susirasti darbuotojų – tai lyg ir pagrindinis Darbo biržos tikslas. Keista, bet tam, kad susirastum darbą, Darbo biržos reikia mažiausiai. Labai daug žmonių, nebūtinai bedarbių, bet ir norinčių pakeisti darbą, jį randa per privačias įdarbinimo agentūras, per internetinius tinklapius, galų gale, nepralenkiamas yra senasis „iš lūpų į lūpas“ kanalas. Darbuotojų ieškantys darbdaviai irgi pasikliauja ne vien valstybinės Darbo biržos pasiūlymais, o tam tikrais atvejais, ieškodami kvalifikuotų specialistų ar vadovų, Darbo biržą visai aplenkia. Į Darbo biržą eina ne tie žmonės, kurie ieško tik darbo – nes Darbo birža nėra nei darbdavys, nei rezultatyviausias įdarbinimo tarpininkas.
Nevyniokime į vatą – į valstybinę Darbo biržą žmonės eina užsiregistruoti, įgyti bedarbio statusą. Kai kurie Darbo biržos durų varstytojai darbo neieško ir rasti nenori. Kai kas jų dirba neoficialiai, o kai kas džiaugiasi, kad bedarbio pašalpa kartu su socialinėmis garantijomis tam tikrą laiką yra geriau nei anksti keltis į darbą už tą pačią sumą. Darbo birža – ne darbuotojo ir darbdavio susitikimo vieta, o visų pirma – bedarbio ir valstybės. Valstybė bedarbiams suteikia tam tikrų socialinių garantijų, tačiau pastarojo meto Darbo biržos „mados“ jau yra kitos. Bedarbio statusas žmogų apsaugo nuo tos pačios valstybės sukurtų, nebijokime pasakyti, kvailų, apmokestinimo taisyklių.
Bedarbio statusas visų pirma išvaduoja nuo privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Būtent dėl šios priežasties šiemet Darbo biržą užplūdo itin didelis studijas baigusiųjų būrys. Pirmas žingsnis peržengus mokymo įstaigos duris jiems buvo būtent Darbo birža. Net jei studentas žino, kad studijas pabaigęs pavasarį, jis dirbs rudenį, į Darbo biržą vis vien verta užsukti, kad sutaupytum 72 litus per mėnesį. Šis studentas net nėra bedarbis, nes darbo jis neieško, tačiau pirmasis įrašas jo darbo istorijoje bus būtent toks. Peržiūrėjau Vyriausybės pasiūlymus Seimo rudens sesijos programai – jokių privalomojo sveikatos draudimo pakeitimų asmenims, neturintiems darbo ar kitų apmokestinamųjų pajamų nenumatyta. Į Darbo biržą ir toliau žmonės eis aplinkiniu būdu išspręsti sveikatos draudimo įmokos problemų.
Registracija Darbo biržoje palengvina valdžios uždėtą naštą verslo liudijimų turėtojams. Jiems vizitas į Darbo biržą sutaupo pajamų mokesčio. Tik štai niekaip nesuprantama, kodėl „atsileisti“ nuo šių įmokų leidžiama tik po vizito į Darbo biržą. Tą pačią informaciją apie Vardenį Pavardenį Sodros duomenų bazėje mato toji pati Mokesčių inspekcija, kurioje reikėtų apsilankyti, kad sumokėtum mokestį. Tačiau dabar institucijos yra dvi – viena mokesčiams sumokėti, kita – mokesčiams nemokėti, pastaroji dar vadinasi Darbo birža. Tikiu, kad žmonės joje dabar daug darbo turi, tik tuo ji ir yra „darbo“.
Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Nes valdžia nieko nedaro realiam nedarbui mažinti. Nes valdžia duoda darbo Darbo biržai, nors jos atliekamas darbas „iškasti – užkasti griovį“ visuomenei nenaudingas. O juk bedarbio pašalpas galėtų mokėti Sodra, nuo mokesčių atleisti Mokesčių inspekcija, darbo surasti privačios įdarbinimo agentūros. Dar geriau būtų, jei mokesčiai būtų sutvarkyti taip, kad nereikėtų nuo jų atsileidinėti. Kad perkvalifikavimo sistema būtų decentralizuota ir ne Darbo birža „siųstų“, bet žmogus „eitų“ mokytis. Darbo birža tuomet galėtų susimažinti iki paramos bedarbiams skyriaus Sodroje – nes juk su darbu birža reikalų turi mažiausiai.
