Neseniai pasirodė Europos statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenys apie minimalią algą ES ir kitose valstybėse. Žiniasklaidoje ši informacija Lietuvos atžvilgiu buvo nušviesta neigiamai: Lietuvoje minimali mėnesinė alga yra viena mažiausių tarp Europos Sąjungos šalių, t.y. 800 litai arba 232 eurai. Nuo Lietuvos atsilieka tik tokios šalys kaip Rumunija ir Bulgarija, kuriose minimali mėnesinė alga siekia atitinkamai 142 ir 123 eurus. Tokiose šalyse kaip Liuksemburgas, Airija, JAV minimali mėnesinė alga yra daug didesnė, pavyzdžiui JAV ji siekia 872 eurus t.y. apie 3010 Lt.
Tačiau ar iš tikro Lietuvoje minimali mėnesinė alga yra tokia maža? Minimalios mėnesinės algos tarp valstybių lyginimas nominaliai t.y. savo dydžiu litais ar eurais, nieko nepasako apie minimalios algos didumą ir skirtumus tarp valstybių. 1500 litų minimali mėnesinė alga Liuksemburge būtų labai maža, o Lietuvoje labai didelė. Daug svarbesnis yra minimalios mėnesinės algos santykis su vidutinėmis žmonių pajamomis, t.y. kiek proc. vidutinio darbo užmokesčio sudaro minimali alga.
Šį rodiklį neatsitiktinai skelbia ir Eurostat. Duomenys rodo, jog Lietuvoje minimali mėnesinė alga nėra maža, ir net nėra mažiausia palyginti su daugeliu valstybių, apie kurias pateikia duomenis Eurostat. Lietuvoje santykinė minimali mėnesinė alga 2009 m. siekė 41 proc., esame tik devinta valstybė iš turinčių mažiausią santykinę minimalią mėnesinę algą. Tokios šalys kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Rumunija, Lenkija, Kroatija, Vengrija ir Bulgarija turi santykinai mažesnę minimalią mėnesinę algą nei Lietuva. Jeigu Lietuva norėtų pasiekti tokį pat minimalios mėnesinės algos santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu, ji savo minimalią mėnesinę algą turėtų sumažinti nuo 800 iki maždaug 608 Lt.
Ar didelė minimali alga yra siekiamybė? Juk jei Lietuvoje esančią minimalią mėnesinę algą sulygintume su, pavyzdžiui, esančia JAV, darbą prarastų daugelis Lietuvos žmonių. Nedarbas Lietuvoje būtų ne 18 proc., o kur kas didesnis.
Žinome, jog minimali alga – tai valstybės nustatomas mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio dydis, kurį privalo mokėti darbdavys darbuotojui nepriklausomai nuo darbuotojo atlikto darbo kiekio ir kokybės. Nors teigiama, kad minimali alga skirta apsaugoti mažas pajamas gaunančius darbuotojus, ji sukuria sąlygas nedarbui, ypač nekvalifikuotos darbo jėgos.
Minimali alga nustatoma politiniu sprendimu, todėl ji gali neatitikti darbo rinkos situacijos, t.y. didelė minimali alga gali smarkiai didinti nedarbo lygį šalyje. Ypač stiprų neigiamą poveikį darbo rinkai minimali alga turi ekonomikos nuosmukio laikotarpiu mažėjant darbo užmokesčiui. Kai vidutinis darbo užmokestis mažėja, fiksuota ir nemažinama minimali alga tampa vis didesne našta darbo rinkai, didinanti nedarbo lygį.
Tokia situacija buvo Lietuvos darbo rinkoje 1998-2000 m. ir nuo 2008 m. iki dabar, kuomet vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje mažėjo, o minimali mėnesinė alga liko nepakitusi. Tai tik dar labiau didino ir dėl kitų veiksnių augantį nedarbą. Ir atvirkščiai, 2001-2007 m. laikotarpiu Lietuvos ekonomikai atsigaunant ir pradedant sparčiai augti, santykinė minimali mėnesinė alga mažėjo, t.y. ji tapo vis mažesne našta darbdaviams ir darbo rinkai tuomet, kai nedarbas ir taip ėmė mažėti. Čia galima įžvelgti tam tikrą paradoksą – nors santykinė minimali alga šiuo laikotarpiu buvo mažesnė ir mažėjo, žmonių pajamos augo. Taigi, minimali alga savo esme yra prociklinė ekonominės politikos priemonė. Ji ekonomikos nuosmukio laikotarpiu didėjant nedarbui ir mažėjant darbo užmokesčiui dar labiau prisideda prie nedarbo problemos gilinimo. To galima būtų išvengti mažinant minimalią mėnesinę algą kylant nedarbui ir mažėjant bendram darbo užmokesčio lygiui.
Taigi, minimali alga yra bene vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių, kaip stipriai gali skirtis politinės priemonės tikslai ir rezultatai. Minimalios algos didinimas nėra ir negali būti priemonė tam tikram žmonių pajamų lygiui užtikrinti, viskas, ko ji pasiekia, tėra nedarbo lygio padidėjimas.
