Vasaros pradžioje Lietuva alsuoja baigiamųjų abitūros egzaminų ritmu, o vasaros vidurys – stojimo į aukštąsias ir profesines mokyklas metas. Apie 40 tūkstančių jaunų žmonių baigia mokyklas kasmet ir kiekvieno jų galvoje klausimas – kokį profesinės karjeros kelią pasirinkti. Čia į vieną kamuolį susipina ir ateities darbo rinkos vertinimai – kokio išsilavinimo ir kokios profesijos specialistų reikės; ir tai, ką žmogus mėgsta, kam yra gabus. Labai dažnai jaunuolių apsisprendimą lemia ir mokymosi galimybės, ne tik asmeninės aplinkybės, bet ir mokymosi galimybių pasiūla – t.y. iš kokių institucijų, specialybių ar programų žmogus gali rinktis.
Deja, jaunuolių besirenkančių aukštąsias mokyklas neproporcingai daug. Priežastys yra įvairios. Viena vertus dalis visuomenės mano, jog aukštasis išsilavinimas yra daugiau mažiau užtikrintas gerovės ateityje šaltinis, asmens galimybių įrodymo būdas, todėl jauni žmonės patiria spaudimą iš tėvų įgijusių arba neįgijusių aukštojo išsilavinimo. Tėvai „nusiuntę“ vaiką mokytis gerokai nusiramina, nes mano, jog pasirūpino vaiko ateitimi. Savo ruožtu valstybė tam sudaro palankias sąlygas – aukštasis mokslas buvo ir yra didžiąja dalimi nemokamas ir prieinamas. Kita vertus, greta šių priežasčių verta atsižvelgti į mokymąsi mokyklose, nes jose dedami pagrindai būsimam pasirinkimui.
Profesinio orientavimosi problema, žvelgiant iš asmeninio taško, yra labai sudėtinga. Mokinys, baigdamas mokyklą, ar po 10 klasių besirinkdamas profesinį mokymąsi, sprendžia labai keblų uždavinį, kokį tolimesnio mokymosi kelią pasirinkti – profesinį ar aukštąjį. Aktualus ir klausimas, kokios krypties ir specialybės studijas pasirinkti.
Deja, vienas iš sunkumų pasirenkant profesiją yra nulemtas pačios bendrojo lavinimo sistemos. Bendrojo lavinimo sistema nėra pakankamai įvairi savo turiniu bei forma. Bendrasis lavinimas, nors ir darosi įvairesnis, iš esmės lieka labai standartizuotas. Mokykloje pasirenkamos ugdymo formos labiau skatina vienus įgūdžius, išlieka akademinis žinių pateikimas ir vėliau jų įsisavinimo patikrinimas. Todėl tiems, kurie mėgsta ir sugeba atlikti praktines užduotis, kurie nėra imlūs skaičiams ar abstrakčiam žinių pateikimui, bendrojo lavinimo mokykla nepateikia galimybės lavinti tuos įgūdžius, kurie leistų jiems lengviau pasirinkti profesinį kelią. Šiandieninė mokykla deja yra labiau orientuota tik į pasirengimą studijuoti aukštojoje mokykloje.
Paradoksalu, tačiau būtent sukurta profesinio orientavimo sistema ir priemonės yra skiriamos platesniam akiračiui apie savo turimus gebėjimus ir polinkius atskleisti. Taip pat platesniam pasaulio vaizdui apie darbo ir profesijų pasaulį sudaryti. Profesinis orientavimas skatina vaikus pažinti kitus, akademiškame mokyklos gyvenime nepuoselėjamus jų įgūdžius. Nes būtent šių įgūdžių ir polinkių atskleidimas padėtų pasirinkti žmogui tinkamą profesinį kelią. Šiuo metu vyrauja nuomonė, jog pasirinkti profesiją gali padėti keliolika profesinio konsultanto valandų, tačiau pati bendrojo lavinimo sistema neskatina viso mokymosi mokykloje laikotarpiu atsiskleisti kitiems, neakademiniams vaikų įgūdžiams. Todėl būtina didinti galimybes bendrojo lavinimo mokykloms būti skirtingoms, taikyti skirtingas mokymo programas, pritaikyti ugdymo turinį ir formas prie skirtingų moksleivių grupių ar atskirų moksleivių. Mokiniams, kurie nesiruošia po mokyklos baigimo stoti į šalies aukštąsias mokyklas ar mokosi ne pagal bendrąsias programas, turi būti sudarytos sąlygos pasirinkti alternatyvius būdus įvertinti jų mokymosi rezultatus.
Tam, kad mokiniai lengviau rinktųsi profesinį mokymąsi, būtini pokyčiai ir profesinio lavinimo mokyklose. Šiandien profesinėse mokyklose mokosi virš 40 tūkstančių moksleivių. Deja, mokymas dažnai neatitinka nei besimokančiųjų, nei darbdavių poreikių, įmonių atstovai teigia, kad profesinio mokymo įstaigas baigusius asmenis dažnai iš naujo reikia apmokyti juos įdarbinus. Visuomenėje, o ir švietimo politikoje sutinkamas požiūris, jog profesinis mokymas yra socialinės politikos dalis teikianti užimtumą didesnėje socialinėje rizikoje esantiems jaunuoliams.
Tam, kad profesinės mokyklos taptų patrauklesnės, geriau atitiktų besimokančiojo poreikius, joms būtinas lankstumas, galimybės išsiskirti, derintis tiek prie rinkos, tiek prie besimokančiųjų poreikių. Profesinėms mokykloms efektyviau derintis prie rinkos pokyčių padėtų didesnio savarankiškumo suteikimas ir pasirenkant mokymo programas, ir tvarkant personalo bei finansinius klausimus.
Pirmiausia profesinio mokymo finansavimo krepšelis turi keliauti paskui mokinį, tam, kad geresnės ir patrauklesnės mokyklos gautų naudos iš to, kad jas renkasi mokiniai. Tada vadovai turi didesnes galimybes skatinti mokytojus, skirti lėšų programoms tobulinti. Visiškai skaidrus ir aiškus valstybinis profesinio mokymo finansavimas bus tik tada, kai profesinio mokymo įstaigų valstybinis finansavimas priklausys tik nuo joje mokomų žmonių skaičiaus (mokinio krepšelio dydžiui priklausant nuo programos pobūdžio). Profesinis mokymas turi būti finansuojami pagal mokinio krepšelio principą, kuris apimtų visas valstybinio finansavimo profesiniam mokymui lėšas, t.y. tai, kas šiuo metu įvardinama mokymo, ūkio ir investicijų lėšomis (šiuo metu valstybinės mokymo įstaigos mokinio krepšelio principu gauna lėšas mokymui ir ūkiui). Profesiniame mokyme mokymo programos ar modulių (dalinių profesinio mokymo programų) teikėją ar teikėjus turėtų pasirinkti tik pats mokinys (priešingai, nei, pavyzdžiui, dabar, kai darbo rinkos profesinio mokymo teikėjas parenkamas konkurso būdu).
Į profesinį mokymą tikslinga įsileisti kuo daugiau „žaidėjų“, taip didinant pasirinkimo galimybes moksleiviams. Jei bus tinkamai įgyvendintas profesinio mokymo programų skaidymas moduliais, kiekvienas reikalavimus atitinkantis suinteresuotas asmuo (profesinio mokymo įstaiga, įmonė ir pan.) turėtų galėti teikti profesinio mokymo paslaugas ir vienodomis sąlygomis konkuruoti dėl mokinių ir, tuo pačiu, dėl valstybinio finansavimo. Interesą teikti profesinio mokymo paslaugas gali turėti tiek valstybinės ar privačios mokymo įstaigos (ne tik profesinio mokymo, bet ir bendrojo lavinimo mokyklos, kolegijos ar universitetai), tiek įmonės, įmonių mokymo centrai ar personalo mokymo įmonės, kad gautų papildomų pajamų, ar kad paruoštų jų pageidavimus atitinkančius darbuotojus. Jei visiems įmanomiems profesinio mokymo teikėjams bus sudarytos visiškai vienodos konkurencinės sąlygos, ilgainiui mokinius pas save pritrauks tik tos mokyklos, kurios siūlys geriausias paslaugas. Tokiu atveju, profesinio mokymo sistema gali būti labai gyvybinga, o paslaugų kokybė aukšta net jeigu joje bus ir nedaug tikrų profesinių mokyklų, o greta jų profesinį lavinimą teiktų, pavyzdžiui, įmonės, įmonių mokymo centrai ar personalo mokymo įmonės.
Savarankiškos profesinio mokymo įstaigos bus tik tada, kai bus atsisakyta daugelio administracinių ribojimų, susijusių su veiklos organizavimu ir veiklos vykdymu. Profesinio mokymo įstaigoms turi būti leista nusistatyti savo struktūrą, vidaus darbo aplinką, darbuotojų skaičių, jų teises, pareigas ir darbo apmokėjimo sąlygas, pareigybių reikalavimus, konkursų pareigoms eiti organizavimo ir darbuotojų atestavimo tvarką. Taip pat tikslinga panaikinti valstybinio finansavimo skirstymą į tikslines dalis ir leisti pačioms profesinio mokymo įstaigoms spręsti dėl šio finansavimo panaudojimo ir leisti mokymo įstaigoms taupyti (kaupti) valstybės finansavimo lėšas.
Šie pakeitimai ne tik atvertų profesines mokyklas konkurencijai, bet ir suteiktų joms daugiau lankstumo. Profesinės mokyklos jau šiandien randa įvairius bendradarbiavimo su verslo įmonėmis būdus, o tai leidžia rasti atsakymų į įvairius klausimus, pavyzdžiui, kokių specialybių reikės po keleto metų. Taip pat glaudus bendradarbiavimas su verslais padėtų rasti balansą ir investuojant į mokymo priemones, ypač technologines. Neretai vyrauja nuomonė, jog profesinėms mokykloms reikia tik daugiau lėšų, kad jos galėtų įsigyti modernių technologijų įrengimus moksleiviams mokyti. Neabejotinai modernių technologijų mokytis būtina, tačiau mokymosi įstaigos niekada neis koja kojon su verslo pasauliu įsigydamos įrengimus. Jie per brangūs ir kinta per greitai. Todėl profesinėms mokykloms kartu su verslu reikia rasti balansą, kokie įrengimai turi būti mokyklose, kokie įrengimai turi būti prienami moksleiviams atliekantiems praktiką įmonėje.
Profesinis mokymas dėl gausaus aukštojo mokslo finansavimo, dėl bendrajame lavinime akcentuojamos ir puoselėjamos akademiškų, o ne praktinių įgūdžių, krypties, ne savo noru patenka į nepatrauklią situaciją, kai jauni žmonės raginami rinktis aukštojo mokslo studijas. Tačiau pertvarkius profesinio mokymo finansavimo sistemą pagal siūlomus principus ir kartu suteikus profesinėms mokykloms didesnę laisvę priimti įvairius sprendimus, profesinio mokymo sistemoje atsirastų daugiau motyvuotų mokinių.
