Ūkio ministerija parengė ir pateikė derinti Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą. Jame siūloma leisti žmonėms bankrutuoti panašiai, kaip dabar tai leidžiama įmonėms. Pagal projektą, jei asmuo yra skolingas apie 10 tūkst. litų, arba negali skolos grąžinti daugiau nei pusę metų, jis gali kreiptis į teismą, kuris iškeltų bankroto bylą. Bankroto bylos iškėlimas sustabdytų žmogaus skolų išieškojimą, turto pardavimą. Po to sektų ilga ir gana sudėtinga bankroto procedūra, kurią užbaigus, niekas nebegalėtų iš žmogaus reikalauti negrąžintos skolos. Niekas, išskyrus valstybę. Jei žmogus skolingas valstybei, dar trejus metus po to, kai kitos skolos yra nurašytos, valstybė galėtų išsiieškoti savo dalį. Jau tapo įprasta, kad valstybė gyvena kitokį gyvenimą, nei visi rinkos dalyviai ir sau numato palankesnes sąlygas. Šiuo atveju ji irgi parodė, kas yra Jupiteris, o kas yra engiamas jautis.
Projekto siekiai – kilnūs – sudaryti sąlygas žmonėms išvengti skurdo, atkurti jų mokumą. Iš karto prieš akis iškyla šeima, su pora vaikučių, paėmusi būsto paskolą, dabar suaugusieji neturi darbo, bedarbio pašalpa baigėsi, santaupos ištirpo, o į duris beldžiasi banko pasiųstas antstolis skolos už būstą išieškoti. Tokį vaizdinį matyt turėjo įstatymo rengėjai, o ir viešoje erdvėje fizinių asmenų bankrotas kažkodėl suvedamas tik į gyventojų santykius su bankais.
Kad ir kiek kritikos galėtume pažerti bankams, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tokiu įsivaizduojamu agresyviu būdu iš būsto žmonės nėra keldinami. Bankams nereikia būstų – butais juk negrąžinsi indėlio, neišmokėsi palūkanų, nepervesi į įmonės sąskaitą. Bankams reikia taip susitarti su žmogumi, peržiūrėti skolos grąžinimo terminus, kad šis grąžintų pinigus. Jei fizinių asmenų bankroto procedūra bus pradėta piktnaudžiauti, ką, gi, žmonėms tiesiog ateity bus sunkiau gauti kreditus. Kitaip tariant, jei šiandien tėvai negrąžins paskolos, rytoj jų vaikai tiesiog jos negaus. Arba pažvelkime į banką kitomis, indėlininko akimis. Jei jūs turite indėlį banke, ar jus tenkintų atsakymas: „atsiprašau, jūsų pinigus paskolinome Vardeniui Pavardeniui, bet jis bankrutavo, tad indėlio grąžinti negalime“? Juokas juokais, bet pagal ekonominį turinį, skolingi esame ne bankui, o banko indėlininkams.
Fizinių asmenų bankrotas palies ne vien žmogaus ir banko santykius. Jis palies ir žmonių tarpusavio įsipareigojimus. Paklausčiau: ar jūs norėtumėte negrąžinti skolos? Jei tik būtų galimybė – daug kas ja pasinaudotų. O jei paklausčiau: ar jūs norėtumėte neatgauti pinigų? Visi be išimties atsakytų, kad ne, ir kad nedorėlis yra ne tas, kuris skolos reikalauja, o tas, kuris negrąžina. Jei pradėtume fizinių asmenų bankrotą vertinti būtent taip, įžvelgtume didesnius fizinių asmenų bankroto pavojus. Pamatytume, kad tie, prieš kuriuos norima bankrutuoti, yra ne tik bankai, bet ir patys žmonės.
Na, pavyzdžiui, jus apvogė, apiplėšė, neduokdie, dar didesnį nusikaltimą prieš jus padarė. Nusikaltėlį sugavo, paskyrė bausmę – kompensuoti žalą. Išėjus iš kalėjimo, tikrai gali būti, kad asmuo neturi darbo, pajamų. Štai jums ir potencialus fizinio asmens bankroto atvejis. Kitas pavyzdys. Jei jūs dirbate pas ūkininką, šis jums žada sumokėti už darbą rudenį, kai parduos derlių. Jūs sutinkate laukti. Bet ūkininkas – taip pat potencialus bankrotas. Jūsų vasaros – ne parduotos, o atimtos.
Senovėje buvo įprasta, kad vaikai grąžina tėvų skolas. Dabar valdžia siūlo leisti vieniems žmonėms nebegrąžinti skolų kitiems, nors nei valdžios tai pinigai, nei ji dalyvavo susitarime. Pati gi valdžia, kaip jau minėjau, ir iš šitos balos sausesnė išlips. Lipdama sau darbo susikurs – mat atsiras nauja žmonių rūšis – homo feniksas. Ateis laikas, kai valdžia jiems skelbs karą, kaip dabar tai daro feniksais atgimusioms įmonėms. Ir tikrai ne savo sukurtą įstatymą apkaltins, kad taip negerai nutiko.
