Teko pastebėti, kad dažnam žmogui žymiai labiau rūpi ne tikrieji mokesčiai, pav., gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ar akcizų, o tai, ką jis sumoka, užpildydamas atsiskaitymo knygelę. Apmokėjimą už vandenį, elektrą, dujas bei kitas paslaugas dažnas žmogus net ir vadina mokesčiais. Tad štai, Vyriausybės planuose numatyti du nauji įrašai atsiskaitymo knygelėje. Pirmoji eilutė turėtų atsirasti kai kurių, itin šilumai laidžių ir orą šildančių daugiabučių knygelėse. Šilumos įstatymo pataisos ketina įteisinti priverstinę kai kurių daugiabučių renovaciją, o jos vykdymo sąnaudas, žinoma, teks paimti iš daugiabučio gyventojų. Antroji eilutė – visiems daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms siūloma privaloma tvarka kas mėnesį mokėti įmokas būsimam bendrų valdų (stogo, laiptinių, fasado, vamzdynų) remontui.
Šiais pasiūlymais Vyriausybė siekia spręsti dvi problemas. Pirmoji – Lietuvoje stringa renovacija, nes gyventojai retai susitaria dėl jos. Jei name yra savininkų, nesutinkančių mokėti už renovaciją, o renovacijos siekiantys gyventojai nesutinka mokėti už kaimyną, pastato atnaujinimas tiesiog nevyksta. Antroji problema – daugiabučių gyventojai menkai rūpinasi bendrosiomis valdomis. Gyvenama „iki avarijos“, kai ji įvyksta, atliekamas remontas, o jo išlaidos paskirstomos visiems gyventojams. Administratorius avansu apmoka už darbus ir medžiagas, gyventojai vėliau apmoka faktines išlaidas. Jei remonto suma didelė, manoma, kad žmogui gali būti per sunku iš karto sumokėti visą kainą, todėl siūloma „palengvinti“ naštą ir administratoriui, ir gyventojui. Vienam nereikės kredituoti, kitas po šapelį iš anksto sukaups lėšų, reikalingų būsimiems remontams.
Problemos atrodo rimtos, tačiau sprendimo būdai surasti netinkami. Pagrindinė abiejų pasiūlymų yda – iš žmogaus atimama galimybė rinktis jam priimtinausią problemos sprendimo būdą. Siūlomų prievartinių sprendimų finansinė našta bus uždedama gyventojams. Sukurta sistema bus patogi ne nuosavybės savininkams, o greičiau jau – namo administratoriui. Iš žmogaus atimant teisę ir pareigą pasirinkti renovavimą ar brangų šildymą, priverčiant jį lėšas kaupti avansu, iš jo kartu atimama ir atsakomybė bei iniciatyva. Kitaip tariant, skundžiamės, kad žmonės dar netapo pilnaverčiais ir atsakingais savo turto šeimininkais, bet po šių prievartinių sprendimų – jie niekada tokiais ir netaps. Sukurtas „prievartinis“ scenarijus gal ir gali pasiteisinti tam tikrais ribiniais atvejais, tačiau jis nėra universalus, priešingai – gyvenime rasis itin daug atvejų, kai šis būdas pasirodys netinkamas. Pavyzdžiui, jei namas jau yra renovuotas, ar ir jo gyventojai, dar nespėję išmokėti skolos, jau turės kaupti lėšas būsimiems remontams. Nežinia, kaip su naujos statybos daugiabučiais, kur bendrųjų valdų tvarkymo klausimai yra iš anksto aptarti ir numatyti sutartyse su administratoriumi.
Žvelgiant iš ekonominės pusės, siūlomais privalomojo modernizavimo ir lėšų kaupimo sprendimais, sukuriama dirbtinė, administracine tvarka nustatyta paklausa būtent šioms paslaugoms. Įtvirtinus tokią „garantuotą paklausą“ siūlomos paslaugos likusios brangti, lyginant su esama padėtimi, kai tokių garantijų nebūtų. Galiu lažintis, kad ateity administravimo veikla užsiimančios įmonės sulauks didesnio ir griežtesnio reglamentavimo. Tad jei jos dabar lyg ir turėtų džiaugtis, kad gaus darbo ir pinigų, ilgainiui, kaip rodo patirtis, tokios valstybinės garantijos atneš ir papildomo reguliavimo.
Matant vis naujus prievartinius sprendinius „atsiskaitymo knygelėje“, pradedu suprasti, kodėl žmonės mokėjimus už vandenį, elektrą, dujas, šildymą, šiukšlių vežimą laiko mokesčiais. Ogi kad šių prekių ir paslaugų teikimas yra praradęs sutartinį pobūdį ir itin gausiai valdžios reguliuojamas. Vandens, elektros, šilumos kainą nustato ne paslaugos teikėjas, susitaręs su pirkėju, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Štai, administravimo sąnaudos irgi bus nuleistos per prievartą „iš viršaus“. Valdžia mėgsta sureguliuoti gyventojus ir verslus. Ko ji vengia – tai nustatyti savo veiklos reglamentus ir taisykles. O jei ir nusistato, dažnai nesilaiko.
