Lyg ir turėtume džiaugtis periodinėmis žiniomis apie investicijas Lietuvoje. Štai, bus pastatyta saulės baterijų gamykla, iškils pieno perdirbimo fabrikas, Lietuvoje veiks užsienio bendrovių centrai, kai kurios užsienio kapitalo įmonės deklaruoja dar kelerius metus neiškelsiančios gamybos iš Lietuvos. Ar tiktai Lietuvą valdžia pavertė investicijoms patrauklia šalimi?
Gaila, bet skatinant investicijas pasukta klystkeliais. Užuot gerindama bendrąsias verslo sąlygas ir įsukdama Saulėtekį, valdžia ėmė dalinti riestainius. Riestainiai – tai finansinė parama investuotojui, suteikiama ne konkurso būdu, neatskleidžiant kriterijų, neviešai ir neskaidriai. Pasakymas, kad panašius riestainius dalija ir kitos valstybės, ir kad norint su jomis konkuruoti būtinai reikia pasiūlyti valdiškas malones, yra tik iš dalies teisingas. Savo finansinės paramos mastais niekada nesukonkuruosime su turtingesnėmis šalimis, galinčiomis saldesnių riestainių pasiūlyti. Įsitraukus į šį žaidimą, ilgainiui naujiems investuotojams teks siūlyti vis daugiau, kol investicijų vis viena neįpirksime. Tačiau tikra tiesa, kad investuotojams reikia pasiūlyti kai ką patrauklaus. Nieko nekainuojanti, bet visuomet veiksminga priemonė yra palanki verslo aplinka. Ji gerinama ne konferencijomis, o įstatymų pakeitimais. Pavyzdžiui, per pastaruosius metus Olandija sulaukė daug Lietuvos investicijų ne dėl finansinių paskatų, o dėl palankios mokesčių politikos.
Kol Ūkio ministerija šniukštinėja, kam riestainį pasiūlius, verslo sąlygų gerinimo procesas stovi, emigruoja ne tik žmonės, bet ir verslai. Likusieji skaičiuoja gautus guzus, ir šioje draugijoje vienodai kenčia užsienio ir vietos investuotojai. Pakelti mokesčiai ir gelžbetoniniai darbo santykiai slegia visus be išimties, t.y. horizontaliai. Tačiau ypatingų lazdų valdžia atseikėjo mažmeninės prekybos, farmacijos, žiniasklaidos, energetikos, degalų ir kitiems akciziniams sektoriams, o taip pat visoms individualios veiklos formoms. Šiose srityse, galima sakyti, neliko akmens ant akmens.
Pritaikytas visas spektras priemonių nuo nacionalizavimo iki nemokšiško reguliavimo. Pabos vardinti: vaistų kainų reguliavimas, monitoriai vaistinėse, atsiskaitymas už žemės ūkio produkciją per 30 dienų, nesąžiningų veiksmų prekyboje draudimas, energetikos sektoriaus vienur centralizavimas, kitur – skaidymas, bet visur – nacionalizavimas, naktinės prekybos alkoholiu draudimas, ypatingai didelis ir staigus mokesčių naštos pakėlimas ir taip toliau. Dešinieji vykdo itin neprognozuojamą politiką, persmelktą grynakrauju populizmu, kur veiksmai skiriasi nuo deklaruojamų vertybių, kur neaiškūs tikslai ir neproporcingos priemonės. Toks nestabilumas – milžiniška grėsmė investicijoms. Investuotojų neapgausi – atkištą riestainį jie su malonumu priims, bet vos jį prariję pasakys „atia”, jei riestainiai ir toliau bus kepami apšnerkštoje virtuvėje.
