Šiandien, atsižvelgdamas į paklausą, parduotuvės darbo laiką nusprendžia jos savininkas – dažniausiai tai yra dienos metas, nes naktį didžioji dalis žmonių ilsisi. Savininkas, ieškodamas personalo savo parduotuvei, paskelbia apie siūlomą darbo vietą ir susitaria dėl sąlygų, kuriomis reikės dirbti. Darbas švenčių dienomis, savaitgaliais ar kitu mažiau patogiu laiku yra tik vienas iš aspektų, dėl ko darbuotojas iš anksto gali susitarti su darbdaviu. Tai laisvų savanoriškų mainų sistemos rezultatas. Pardavėjas nėra verčiamas parduoti, pirkėjas nėra verčiamas pirkti, parduotuvės darbuotojas nėra verčiamas dirbti.
Nors viskas skamba logiškai, valdžios atstovams atrodo priešingai. Seime užregistruotas įstatymo projektas, kuriuo siūloma uždrausti verstis mažmenine prekyba pirmąją Kalėdų ir pirmąją Velykų dienomis. Jeigu bus priimtas šis įstatymas, nors ir norėsite kažką nusipirkti, savininkas norės parduoti, o parduotuvės darbuotojas norės dirbti, to padaryti šiomis dienomis negalėsite, nes tai uždraus valdžia. Visos parduotuvėje įvykstančiame sandoryje dalyvaujančios pusės tai daro savo noru, todėl natūraliai kyla klausimas dėl tokio įstatymo tikslingumo. Jeigu niekam tokio įstatymo nereikia, kodėl atsiranda tokie projektai? Toks įstatymas būtų naudingas politikams, nes jie pasirodytų kaip gelbėtojai, geradariai, kurie apgina nuo „galingų ir blogų” prekybos centrų, kurie „verčia” dirbti švenčių dienomis. Beveik kaip pasakoje apie slibiną, tik su kartoku populizmo prieskoniu.
Labai įdomu tai, kad įstatymas siūlo drausti būtent mažmeninę prekybą. Pirmąją Velykų ir Kalėdų dienomis nėra siūloma drausti dirbti kavinėms, restoranams, barams ir naktiniams klubams, teatrui ar cirkui, o tik parduotuvėms. Jeigu būtų priimti siūlomi Darbo kodekso pakeitimai, galėtumėte šventinę dieną pavakarieniauti restorane, nueiti į kiną, tačiau grįžtant namo į parduotuvę užsukti jau būtų draudžiama. Kadangi mažmeninė prekyba konkuruoja dėl klientų pinigų su visomis kitomis laisvalaikio praleidimo formomis, tokio pobūdžio draudimai iškraipo konkurenciją. Susidaro įspūdis, jog šiuo įstatymo projektu tiesiog eilinį kartą bandoma įkąsti didiesiems prekybos centrams, o ne priimti racionalų, visiems lygiai taikomą ir reikalingą teisės aktų pakeitimą.
Ironizuojant, būtų galima teigti, kad daug lengvesnis ir paprasčiau kontroliuojamas sprendimas būtų įvesti komendanto valandas šiomis dienomis, o kiekvieną nepaklususį uždaryti į areštinę kelioms paroms. Tokiu būdu didžioji dalis gyventojų paklusniai sėdėtų namie su šeima ir švęstų savo išpažįstamos arba svetimos religijos šventes, nieko nepirktų. Netgi šiose situacijoje iškiltų bėda, jeigu Kalėdų dieną sėdint namie nusipirktum ką nors internetinėje parduotuvėje tai būtų pažeidimas, todėl, ko gero, norint užtikrinti „teisingą” švenčių šventimą tektų blokuoti internetinių parduotuvių puslapius. Kitaip tariant, pasaka be galo.
Šioje situacijoje svarbu ne tik įžvelgti siūlomo draudimo nelogiškumą, bet ir precedento bei politinių sprendimų krypties pavojų. Einant šiuo keliu, greitai išgirstume ir apie siūlomus draudimus lankytis prekybos centruose savaitgaliais, kavinėse ir baruose darbo dienų vakarais. Parduotuvių darbo laikas gali būti apribotas, tarkime, iki kelių valandų. Pateisinimo ir priežasčių tokiems sprendimams visada bus, neva išnaudojami darbuotojai, žmonių nesugebėjimas protingai apsipirkinėti, nesuvaldomos linksmybės ir panašiai. Tokio pobūdžio valdžios noras reguliuoti žmonių poilsio laiką yra ne kas kita, o totalitarinė užmačia. Kelios papildomos nedarbo dienos situacijos iš esmės nekeičia, tačiau kuria pretekstą siūlymams drausti prekybą ir kitų švenčių dienomis – Motinos dienos, Tėvo dienos, Joninių ir t.t. Tai tikrai nėra tik Lietuvos problema, norą reguliuoti žmonių laisvalaikį aktyviai reiškia ir Europos Sąjungos institucijos, nauja iniciatyva žada mokesčių mokėtojų pinigais remti atostogaujančius ne sezono metu. Tokiu būdu neva būtų remiama turizmo industrija. Kitaip tariant, pinigai iš mūsų visų būtų surenkami tam, kad būtų atiduoti žiemą paatostogauti nusprendusiems ES gyventojams.
Tikėkimės įstatymų leidėjai susimąstys ir nesistengs atimti galimybės iš žmonių padirbėti švenčių dienomis ir užsidirbti šiek tiek daugiau pinigų šiuo ir taip kupinu sunkumų metu. Jeigu valdžia nesikiš, mes pasistengsime suderinti darbą, laisvalaikį ir tradicijas taip, kaip mums atrodo geriausiai. Ar šventė, vis dar šventė, jeigu įstatymas aiškina, kaip ją švęsti?
