Sujudėjo vanduo dideliame viešųjų pirkimų katile. Seimui teikiami įstatymų projektai, kuriais siūloma didinti viešojo pirkimo procedūrų skaidrumą, tačiau džiūgauti dar anksti.
Vien įstatymo negana
Politikų pasirinkta kryptis puiki ir sveikintina, matome pirmuosius atliktų teisės aktų pakeitimų rezultatus. Visos perkančiosios organizacijos turi skelbti planuojamas pirkti prekes ir paslaugas, 50 proc. pirkimo procedūrų vykdyti elektroninėmis priemonėmis. Vyriausybei pavaldžios įstaigos įpareigotos pirkti per centralizuotą sistemą. Tačiau dar anksti džiūgauti. 2008-aisiais viešiesiems pirkimams valstybė išleido 13,5 mlrd. litų ir nėra jokios sistemos, kuri leistų įvertinti šių išlaidų tikslingumą. Štai 2009 m. išleista gerokai mažiau – 9 mlrd. litų.
Ūkio ministerija teigia, kad dabar jau turime skaidriausią Viešųjų pirkimų įstatymą. Galbūt tai ir tiesa, tačiau tik efektyvus įstatyme numatytų procedūrų laikymasis leis pasiekti realių rezultatų. Šiandien taip, deja, dar nėra. 2009 m. pradžioje „Transparency International” atliktas viešųjų pirkimų skaidrumo tyrimas parodė, kad šių procesų skaidrumas yra lygiai toks pats kaip ir prieš trejus metus. 48 proc. verslininkų pareiškė nedalyvavę viešojo pirkimo procedūrose, nes, anot jų, nuo pat pradžių žinojo, kas taps konkurso nugalėtoju. Vis dar dešimtadalis pirkimų vykdoma konkurse dalyvaujant tik vienam pirkėjui, korupcijos rodikliai neįtikimai aukšti. Taigi viena yra turėti teisingą ir gerą įstatymą ir visai kas kita užtikrinti, kad jo būtų laikomasi ir pasikeistų pirkimų vykdymo praktika.
Pusė sandorių – išskirtiniai
Per pirmą 2009 m. pusmetį viešai neskelbiant buvo atlikta beveik pusė visų viešųjų pirkimų. Tai dalis supaprastintu būdu vykdomų ir dalis neskelbiamų derybų būdu vykstančių pirkimų. Tai reiškia, kad 50 proc. pirkimų vykdoma visuomenei neturint galimybės gauti informacijos apie šiuos pirkimus ir įvertinti jų tikslingumą ir skaidrumą.
Pirkdamos supaprastintu būdu institucijos sudaro taisykles ir nusprendžia, ar viešinti pirkimą. Taip dažniausiai vykdomi mažesni ir dažnai atliekami pirkimai. Ši tvarka pagreitina procesą, tačiau nukenčia pagrindinis procesų skaidrumo garantas – viešumas. Vis dėlto patys įdomiausi yra pirkimai neskelbiamų derybų būdu. Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu, pirkimai tokiu būdu turėtų būti atliekami tik išimtiniais atvejais. Jie galimi, kai pateikti pasiūlymai neatitiko reikalavimų, jei nebuvo gauta pasiūlymų, dėl išimtinių teisių apsaugos, dėl nenumatyto įvykio ar kitos išimtinės priežasties. Sunku suprasti, kaip net penktadalis Lietuvoje vykdomų viešųjų pirkimų patenka į išskirtinių sąrašą.
Tirs rizikingiausius
Kitose ES valstybėse neskelbiamų derybų būdu vykdoma gerokai mažiau pirkimų, Danijoje ir Ispanijoje tik apie 5 proc., o Lietuvoje vien trečią 2009 m. ketvirtį taip buvo atlikta 21 proc. pirkimų. Kyla įtarimas, kad šis metodas taikomas per daug plačiai ir piktnaudžiaujant suteiktomis išimtimis. Pasistengus, o ypač vykdant specifinių, sudėtingesnių prekių pirkimą, įmanoma konkursui pritaikyti tokias sąlygas, kurias atitiktų tik viena bendrovė, tačiau jeigu tokios sąlygos būtų viešinamos, absurdiški reikalavimai būtų labai greitai pastebimi ir kvestionuojami.
Iliustratyvus šios problemos pavyzdys yra prieš pusmetį nuskambėjęs bendrovės „Lietuvos geležinkeliai” viešasis pirkimas už 60 mln. eurų, kurį Europos Komisija įvertino kaip pažeidusį viešojo pirkimo taisykles. Tuomet konkurse dalyvavusių įmonių pasiūlymai buvo atmesti kaip neatitinkantys reikalavimų, o su pasirinkta įmone buvo susitarta neskelbiamų derybų būdu. Europos Komisija konstatavo, kad kitų įmonių pasiūlymai atitiko perkančios organizacijos įvardytą tikslą. Panašių skandalų būta ir anksčiau, tikėtina, kad dalis piktnaudžiavimo atvejų taip ir lieka nepastebėti.
Viešųjų pirkimų tarnyba iki šiol šiuo klausimu turėjo labai nedaug ką pasakyti, tačiau kovo pradžioje Ūkio ministerija paskelbė, kad ši tarnyba pradėjo vykdyti 50 rizikingiausių pirkimo procedūrų, kurių vertė siekia 400 mln. litų, patikrinimą. Ataskaitos verta laukti su nekantrumu, tik keista, kad tokie patikrinimai nebuvo vykdomi anksčiau. Informacijos apie pirkimus viešumas taip pat būtų labai naudingas vertinant įvairių valstybės institucijų ir įmonių veiklos rezultatus ir efektyvumą. Tai būtų puikus informacijos šaltinis, jis papildytų pačių institucijų ruoštas veiklos ataskaitas, kurios dažniausiai būna nuspalvintos šviesiomis spalvomis ir primena reklaminę medžiagą, o ne objektyvią rezultatų suvestinę.
Kada reikia televizoriaus?
Labai svarbu pabrėžti, kad net ir sutvarkius viešųjų pirkimų tvarką, pritaikius aukščiausius skaidrumo standartus, vis tiek išlieka svarbus klausimas – ką pirkti? Net ir 100 proc. pagal taisykles atliktas pirkimas gali būti lėšų švaistymas, įsigyta paslauga ar prekė gali būti visiškai nereikalinga ir nekurti jokios vertės mokesčių mokėtojams. Ar verta pirkti naują kompiuterinę sistemą ar naujus biuro baldus kokiai nors valstybinei institucijai? Tai gali būti labai geros kokybės, inovatyvi prekė, bet ir visiškai beprasmiška ir nenaudojama darbe. Biuro kėdes galima keisti ir kiekvienais metais, ir kas penkerius metus. Ne tik pačios pirkimo procedūros turi būti skaidrios, bet ir jų nauda turėtų būti paremta poreikiu. Lankantis valstybinėse institucijose akis užkliūva už posėdžių salėse ir kitose erdvėse įmontuotų didelių plokščiaekranių televizorių. Netgi jeigu jie buvo nupirkti visiškai skaidriai, kyla didelių abejonių dėl tokio pirkinio prasmės ir naudos. Net ir pats moderniausias televizorius, jeigu įjungiamas du kartus per metus, yra prastas pirkinys.
Kadangi viešieji pirkimai rengiami tam tikroms funkcijoms atlikti, būtent dėl funkcijos atlikimo, o ne dėl iš anksto pasirinktos atlikimo formos ir turėtų būti varžomasi. Kitaip tariant, jeigu viešojo pirkimo tikslas yra nukeliauti iš taško A į tašką B, tai neturėtų būti konkursas įsigyti automobilį, o konkursas suteikti šią paslaugą. Tokiu atveju kitos transportavimo galimybės taip pat būtų įvertinamos. Šis pavyzdys iliustruoja principą, kuriuo turėtų vadovautis viešuosius pirkimus vykdančios organizacijos.
Daugiau liks žmogui
Vykdomos reformos tikslas yra gana paprastas ir aiškus – viešasis pirkimas turi tapti visiškai skaidria ir ekonomiškai pagrįsta procedūra. Valstybės institucijos ir įmonės turi pirkti tik būtiniausias paslaugas ir prekes, argumentuoti jų naudą ir būtinybę ir netoleruoti jokių korupcijos apraiškų. Norint šiuos tikslus sėkmingai įgyvendinti, verta nepamiršti, kad ne tik procesų viešinimas, bet ir jų tikslingumo įvertinimas turi tapti normalia praktika.
Galiausiai verta prisiminti, kad kuo mažiau bus perkama, tuo mažiau mokesčių mokėtojų pinigų bus išleidžiama ir daugiau liks mums patiems paskirstyti kaip kiekvienam atrodo geriausia ir naudingiausia. Valdžia pirks mažiau, mes turėsime daugiau.
