Įsivaizduokite situaciją: sugrįžęs po atostogų norite padovanoti savo šeimos nariams nuotraukų su atostogų akimirkomis. Nusiperkate keletą tuščių kompaktinių diskų, nukopijuojate į juos savo nuotraukas. Nors padarėte savo kūrinių kopijas, perkant tuščius diskus jums teko mokėti kompensacinį mokestį už kūrinių atgaminimą. Toks mokestis turi būti mokamas už tuščias analogines ir skaitmenines garso ir audiovizualines laikmenas.
Nors kūrinių atgaminimas be autoriaus leidimo yra draudžiamas, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas suteikia teisę be autoriaus „leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų [..] atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas“.
Autoriams padaroma „žala“ už vienkartinę kopiją ir yra grindžiamas kompensacinio mokesčio poreikis, kurio lėšos turi būti išdalinamos autoriams.
Nei autoriai, nei apmokestintų produktų pirkėjai ir pardavėjai esama padėtimi nėra patenkinti. Autorių manymu, šiuo metu jiems nėra kompensuojama teisingai, nes, jų manymu, surenkama mažai lėšų. Be to, įstatymas gali pažeisti norą tų autorių, kurie pageidauja, kad jų kūriniai nebūtų atgaminami. Apmokestintų produktų pirkėjai priversti mokėti mokestį vien už galimybę atgaminti kūrinį, tad mokestį mokėti tenka ir tuo atveju, kai nieko neatgamini.
Artimiausiu metu Vyriausybė svarstys įstatymo pataisų projektą, kuriuo būtų keičiama esama padėtis: apmokestinama būtų daugiau „tuščių laikmenų“ (USB atmintinės, atminties kortelės, neintegruoti asmeninių kompiuterių pastoviosios būsenos diskai ir standieji diskai), o taip pat ir tai, kuo galima įrašyti: pradedant garso ir vaizdo grotuvais (CD, DVD) ir baigiant radijo imtuvais, automobilių magnetolomis ir namų kino sistemomis.
Mokestis už minėtas laikmenas sudarytų nuo 0,5 iki 15 Lt, o už įrenginius siektų nuo 1,5 iki 40 Lt už vienetą, priklausomai nuo atminties dydžio.
Papildomas mokestis už įrangą tik augintų nelogiškumų piramidę. Mokestį tenka mokėti ir tiems, kurie niekada jokių kūrinių neatgamino, ir tiems, kurie padarė neteisėtas kūrinių kopijas („piratines“ kopijas, kurias daryti draudžia įstatymai, o juk kompensacinis mokestis renkamas už tą atgaminimą, kurį įstatymai leidžia).
Pateikiami visuomenės apklausų duomenys apie tai, į kokias laikmenas ar kokia įranga apklaustieji atgamino kūrinius, tačiau niekas nežino, ar atgaminami būdavo asmeniniai kūriniai (pavyzdžiui, asmeninės nuotraukos, vestuvių video įrašai ir t.t.), ar teisėtos kūrinių kopijos, ar neteisėtos kūrinių kopijos, kurias draudžia įstatymas.
Kadangi tik dalis apmokestinamų objektų naudojama vienkartinei teisėtai kopijai, galbūt surenkama daugiau lėšų, negu yra padaroma „žalos“ konkrečiu įstatymo leidžiamu kopijavimu.
Be aiškaus pagrindimo, norima išplėsti kompensacinio mokesčio bazę, apmokestinant ir objektą, į kurį atgaminamas kūrinys, ir tai, kuo yra atgaminama.
Šitaip mąstant, akcizais apmokestinti turėtų būti siūloma ne tik sveikatai kenkiančias cigaretes, bet ir žiebtuvėlius ir degtukus, nes be jų cigaretės neprisidegsi. Jeigu jau norima kompensuoti žalą, patiriamą padarant vieną kūrinio kopiją, kompensacinis mokestis turėtų būti pridėtas prie kiekvieno kūrinio pardavimo kainos ir sumokėtas perkant kūrinį, o surenkamos lėšos patektų į Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą (LATGA-A), kuri jas teisingai paskirstytų autoriams.
Siūlantys įrangos apmokestinimą sako, kad šiuo metu nesudarytos sąlygos kūrėjams gauti „teisingą“ kompensaciją už vieną kūrinio kopiją.
Tačiau nepateikiami jokie teisingos kompensacijos kriterijai. Panašu, kad dabartinio kompensavimo „neteisingumą“ nurodo mažas lėšų surinkimas. Sakoma, kad atlyginus žalą už visus nelegalius parsisiuntimus iš svetainių galima būtų statyti naują filmą, tačiau pakartosiu, kad klaidinga yra į vieną vietą suplakti skirtingus dalykus: teisėtą vienos kopijos pasigaminimą ir „piratines“ kopijas, kurias įstatymai apskritai draudžia.
Nepriklausomai nuo požiūrio į piratavimą, kompensacinio mokesčio rinkimas už nelegalių kopijų darymą būtų netiesioginiu piratavimo įteisinimu, o juk ne to siekiama.
Dar vienas aspektas, kiek iš tikrųjų už tuščias laikmenas surinktų pinigų pasiekia pačius autorius. Pagal įstatymą, kompensacinio mokesčio mokėtojai privalo lėšas pervesti į Vyriausybės įgaliotos institucijos sąskaitą. Ši institucija (šiuo atveju – LATGA-A) sprendžia, kokiu būdu išdalinti surinktas lėšas autoriams.
Yra numatyta, kad 25 proc. lėšų, surenkamų vizualinių menų autoriams už „tuščią laikmeną“, yra skiriama kūrybinės veiklos programoms.
Pavyzdžiui, 2008 m. pinigai buvo skirti LATGA-A vizualinių menų autorių kūrinių perkėlimui į Prancūzijos vizualinių menų bendrijos virtualų Paveikslų banką. Siūloma 25 proc. iš įrangos apmokestinimo surinktų lėšų skirti dar nesukurtai meno kūrėjų socialinės apsaugos programai, kuria būtų subsidijuojamos meno kūrėjų „Sodros“ įmokos, mokamos pašalpos už kūrybines prastovas (išaugusios mokesčių naštos autoriams klausimas sprendžiamas didinant mokesčius kitiems, o ne mažinant juos autoriams).
Be to, privati LATGA-A struktūra taip pat yra finansuojama surenkamomis lėšomis. Akivaizdu, kad šis projektas jokių problemų nesprendžia, o tik siūlo dar labiau plėsti nepagrįsto, nelogiško ir neteisingo mechanizmo taikymą.
Priėmus šį projektą, būtų nuosekliai didinama mokesčių našta bei augtų perskirstymas. Kaip precedentas toks sprendimas būtų pavojingas, nes ateityje galėtume tikėtis ir daugiau panašių pasiūlymų: santechnikų profsąjunga, susirūpinusi tuo, kad nemenka dalis santechnikų dirba nelegaliai ir neturi socialinių garantijų, pasiūlys įvesti čiaupų mokestį, o surinktos lėšos būtų skirtos „Sodros“ įmokoms bei santechnikų kūrybinei prastovai.
