Lietuvoje privačią veiklą galima vykdyti pasirenkant vieną iš kelių veiklos organizavimo formų – nuo verslo liudijimo iki akcinės bendrovės. (Valstybės įmonės – valdžios verslo organizavimo forma, nepasirenkama rinkos dalyvių, tad ji čia neaptariama.) Visos jos turi pranašumų ir trūkumų, todėl itin svarbu, kad žmogus galėtų pasirinkti jo veiklos pobūdžiui tinkamiausią formą, ir kad valstybė savo sprendimais tam darytų kuo mažiau įtakos.
Deja, šiuo metu valdžia vykdo kryptingą ir sąmoningą visos Lietuvos įmonių vertimą UAB’ais – „uabizavimą”. Įvairiomis valdžios priemonėmis mažinamas bet kokios kitos veiklos organizavimo formos patrauklumas. Savo siekio visus suvaryti į UAB’us neslepia nei Vyriausybei patarimus teikiantys ekonomistai, nei Vyriausybės nariai.
Neproporcingas, nepagrįstas mokesčių naštos padidinimas individualioms įmonėms jau pradėjo duoti rezultatus. Spauda pilna informacinių pranešimų apie individualių įmonių perregistravimą į uždarąsias akcines bendroves.
Valdantieji siūlo ir dar vieną sprendimą – įteisinti mikroįmonės statusą bei numatyti jai specialių malonių, o tai dar labiau sumažintų individualios įmonės patrauklumą. Ilgainiui individuali įmonė liks tik formali galimybė. Dar vėliau, argumentuojant, kad šios veiklos organizavimo formos niekas nesirenka, ji gali būti visai panaikinta.
Visos Lietuvos suvarymo į UAB’us procesas jau vyksta, tik visai nesuprantama, kokia jo laukiama nauda. Priešingai, galima prognozuoti gerokai daugiau problemų. Kai jos iškils į paviršių, valdžia neabejotinai bus pakviesta jas spręsti ir mielai tokios veiklos imsis – reikės papildomai sukti galvą, kaip ištaisyti neva rinkos klaidas, įteisinti naujus reguliavimus, o tai valstybės „tarnams” labai prie širdies. Matyt, toks valdžios įtakos didinimas ir yra pagrindinis Lietuvos „uabizavimo” neatskleistas tikslas.
Daugiau UAB’ų, daugiau tyčinių bankrotų ir „feniksų”
Individuali įmonė, o ir kitos individualios veiklos formos reikalingos ir vertingos ne tik todėl, kad jos paprastai yra mažiau reguliuojamos, mažiau biurokratizuotos, anksčiau nešė lengvesnę mokesčių naštą ir todėl tapo patrauklios rinkos dalyviams.
Individualios įmonės, kaip neribotos atsakomybės juridiniai asmenys, gerina šalies „ekonominę sveikatą”, nes sukuria priimtinos, pamatuotos rizikos standartą.
Akcinės bendrovės, besinaudojančios įstatymo sukurta teise už priimtus sprendimus atsakyti tik įmonės turtu, linkusios labiau rizikuoti, atsainiau vertinti prisiimamus įsipareigojimus. Sprendimams nepasiteisinus, šios įmonės gali bankrutuoti, net bankrutuoti tyčia, ir po to atgimti iš naujo, lyg nieko nebūtų įvykę. O blogų sprendimų našta tenka įmonės kreditoriams.
Taigi įteisinęs ribotą atsakomybę, ruoškis tolesnei intervencijai į rinką. Reikės bankroto įstatymo, reikės apibrėžti tyčinį bankrotą, laukia ilgos procedūros ir teismai.
Žinoma, kad suteikta ribotos atsakomybės privilegija bus pradėta piktnaudžiauti. Bus tokių, kurie mes vieną įmonę, palikdami ten skolas, ir tuoj pat įsteigs kitą, užsiimančią analogiška veikla, su tais pačiais darbuotojais, tose pačiose patalpose.
Kreditoriai šaukiasi valdžios pagalbos – darykite ką nors su „feniksais”. Skolų išieškotojai taip pat nevisagaliai, tad visi procesai galų gale turi baigtis teisme. O tai brangu ir trunka ilgai. Valdžia suks galvas, kuo čia ištaisyti jos pačios sukurtą, bet rinkos ydoms priskirtą „feniksų” problemą. Sugalvos kažką, bet galvą dedu, kad tas kažkas sukurs naujų spręstinų problemų.
Valdiškų sprendimų multiplikatorius – taip būtų galima pavadinti neišsenkamą, patį save maitinantį valdžios intervencijų procesą.
Akcininkų sąrašus – į dienos šviesą
Individualios įmonės savininko nereikia deklaruoti, registruoti Registrų centre. Jo vardas ir pavardė yra įmonės pavadinime. Neseniai pakeistas Akcinių bendrovių įstatymas reikalauja viešai skelbti akcinių bendrovių savininkus. Viliamasi, kad viešas skelbimas suteiks informacijos apie akcininkus, nes dabar neva „nežinoma, su kuo turima reikalų”.
Tai dar vienas valdžios sprendimas dorotis su neigiamomis pasekmėmis, kurias sukuria akcinės bendrovės statusas. Akivaizdu, kad ir šis reikalavimas ilgainiui pademonstruos savo trūkumus: tie, kurie nenorės būti įvardyti, steigs įmones užsienyje, padaugės „statytinių”. Dalies akcininkų vardai taip ir liks neatskleisti. O jei juos ir žinosime, tai kas iš to žinojimo? Bus patenkintas smalsumas. Bet didesnės akcininkų atsakomybės neatsiras.
Beje, akcijos yra turtas, todėl jo išviešinimas, skirtingai nuo kito turto rūšių, yra diskriminacinis. Paskelbus akcininkų sąrašus, reikėtų skelbti ir indėlininkų sąrašus, ir kolekcionierių sąrašus, ir seifą turinčių žmonių sąrašus. Gal dar adresus. Ir raktą pridėti… Logika tokia.
Bankai saugo indėlininkus nuo „feniksų”
Turėti reikalų su ribotos atsakomybės dariniu yra rizikinga, ir akivaizdu, kad jokie valdžios „antrosios intervencijos” sprendiniai nepašalins problemos esmės.
Tie, kurie užsiima lėšų skolinimu tai, matyt, perprato labai seniai, nes iš kreditą imančių asmenų reikalavo įkeisti ir asmeninį turtą. Žinant, kad bankai skolina ne savas, o indėlininkų, ir net atsiskaitomųjų sąskaitų savininkų lėšas, sprendimas sveikintinas. Antraip nežinia, kas būtų nutikę su banke laikomais pinigais.
Tačiau užuot pasidžiaugus, kad bent jau toje srityje „feniksai” buvo neutralizuoti, viešumoje girdime kitokius raginimus: neva reikia sutramdyti bankus, kad šie nereikalautų įkeisti asmeninio turto, įteisinti fizinių asmenų bankrotą.
Tikrai, būtina naikinti ir bankams suteiktas privilegijas – jiems neturėtų būti suteikta teisė perskolinti lėšų, kurių žmonės ir įmonės jiems nepaskolino, t. y. laikomų atsiskaitomosiose sąskaitose. Tačiau suveikia intervencijų multiplikatorius, tad bus šalinama ne iš bankams suteiktų privilegijų kylanti rizika, o ta rizika, kurią bankai stengėsi suvaldyti dėl kitoms akcinėms bendrovėms suteiktos privilegijos atsakyti tik įmonės turtu. Taip pat bus plečiamas tokių privilegijuotųjų sąrašas.
Visos Lietuvos „uabizavimas” turės daug neigiamų pasekmių ekonomikos sveikatai. Tada valdžia labai stengsis ją taisyti naujomis intervencijomis. Ir galo šiam procesui nėra. Alternatyva jam – veiklos formų įvairovė, nuo paprasto iki sudėtingo, nuo verslo liudijimo iki akcinės bendrovės, nepaverčiant pastarosios vienintele įmanoma veiklos organizavimo forma.
