2010-ųjų pradžia elektros energijos sektoriuje įdomi keliais aspektais. Politiniu sprendimu uždarytas didžiausias elektros energijos gamintojas šalyje, o dalis kainos pradėjo labiau priklausyti nuo rinkos – veikia elektros energijos birža. Prognozuotų kataklizmų, pvz., energijos trūkumo, ar kilovatvalandės kainos išaugimo iki 80 centų – neįvyko, tačiau net ir pabrangimas trečdaliu, gyventojams, o ypač verslui, į naudą neišėjo. Tačiau, už tai, kad niūrios prognozės neišsipildė, reikia dėkoti rinkai (kad ir apribotai) ir energijos importui.
Kadangi griaunant – gerovės nepadidinsi, elektros kaina padidėjo. Bet taip jau nutinka, kuomet sunaikini gerai veikiančius daiktus (pvz., Ignalinos AE). Tas pats principas tinka JAV naudojamoms priemonėms automobilių pramonei skatinti, kuomet geri, veikiantys automobiliai yra sunaikinami, o vartotojams duodama pinigų, kad šie pirktų naujus. Tinka ir dar prieš kelis šimtus metų ekonomisto F. Bastiat užrašytai labai iliustratyviai išdaužto lango istorijai: neva nepykim ant neklaužados išdaužusio langą, nes dabar stiklius, dailidė ir meistras turės darbo ir taip skatins vartojimą. Iš tiesų, išdaužus langą stiklius turės darbo, tačiau gerovės lygis ne padidės, o atvirkščiai – tik sumažės. Panašiai ir Lietuvoje – uždarius Ignalinos AE, atsiranda daugiau galimybių veikti vietiniams ir užsienio energijos gamintojams. Tačiau ši galimybė nekompensuoja to, kad pigiai elektrą gaminusi elektrinė elektros nebegamina, o už elektrą dabar reikia mokėti daugiau.
Kaip vertinti šią vieno mėnesio patirtį, priklauso nuo požiūrio. Dalį energetikos atidavus rinkos sąlygoms, energetikos sektorius nesugriuvo. Tačiau visai pagrįstai galima ginčytis, kad rinkos sąlygos įvestos tik ribotai, tad ir vieno mėnesio patirtis nieko neįrodo. Kaip kam beatrodytų, neginčijamai pasikeitė du dalykai: atsirado truputį daugiau rinkos ir daugiau importuotos energijos.
Rinka – apkarpyta, apribota
Paprastai sakant, elektros energijos kaina susideda iš dviejų dalių – kiek kainuoja energija, ir kiek kainuoja energiją pristatyti vartotojui. Elektros energijos prekyba per biržą veikia tik gamybos kainą. Tinklai, laidai ir tai, kiek energiją kainuoja pristatyti vartotojui – šioje kainos dalyje konkurencijos ar rinkos nėra, o tiksliau, ji nėra leidžiama. Tad kuomet yra kalbama, kad elektros energetikos srityje „veikia rinka“, tai nėra tikslu. Rinkos elementų yra tik taip vadinamoje „gamybos kainos“ dalyje.
Bet net ir gamybos dalyje ne visa elektros energija yra perkama elektros biržoje, rinkos sąlygomis. Biržoje numatyta įsigyti tik apie 35 proc. Lietuvoje suvartojamo kiekio. Valdžia yra numačiusi ir remia Lietuvoje iš importuotų dujų gaminamą elektros energiją, atsinaujinančių energijos šaltinių energiją. Toks „rėmimas“ iš esmės reiškia brangesnės pagamintos elektros nupirkimą, kas savo ruožtu didina galutinę elektros energijos kainą.
Elektros birža Lietuvoje veikia ne visiems vartotojams, o didmenininkams: gamintojam, tiekėjams ir tinklų įmonėms. Biržoje rinkos sąlygomis energiją perka tie, kas vėliau elektros energiją parduoda vartotojams, ir kai kurie stambieji vartotojai, kurie turi nepriklausomo tiekėjo licencijas. Vien todėl, kad veikia elektros birža, visiškai nereiškia, kad smulkūs vartotojai elektrą perka rinkos sąlygomis.
Importas – ne grėsmė, o galimybė
Pirmasis metų mėnuo iliustravo, kad elektros energijos importas, nepaisant nuogąstavimų, yra tinkamas būdas gauti energijos. Čia reikia atsiminti, kad dauguma energijos išteklių Lietuvoje yra ne vietinės kilmės, tad ar importuoti elektrą, ar importuoti dujas ir iš jų gaminti elektrą, esminio skirtumo nesudaro – energija vis tiek importuojama. Esminis skirtumas – kol kas importuoti yra pigiau. Jei kils naftos ir dujų kainos, tai sudarys prielaidas brangti ir importuojamai elektros energijai, tačiau pasauliniu mastu brangstantis kuras taip pat brangins ir Lietuvoje iš iškastinio kuro gaminamą energiją. Kainos mažumo požiūriu, argumentuoti už vietinę energijos gamybą iš importuoto kuro būtų įmanoma tik tuomet, jei Lietuvos elektrinės būtų našesnės už elektrines tose šalyse, iš kurių importuojamas kuras.
Šalia kainos naudojamas ir energetinio saugumo argumentas. Siauresniu, patikimumo požiūriu, turėti dalį gamybos pajėgumų šalies viduje būtina tiems atvejams, jei staiga sutriktų elektros tiekimas iš užsienio. Apsidrausti nuo nenumatytų įvykių reikia, tačiau būtina ir paskaičiuoti, kiek tai kainuoja ir ar to paties saugumo negalima pasiekti mažesnėmis išlaidomis. Be to, jeigu vietinė gamyba yra reikalinga siekiant apsidrausti nuo energijos importo sutrikimų, tai importas yra reikalingas norint apsidrausti nuo energijos gamybos sutrikimų šalies viduje. Galiausiai, jei ES lygmeniu energetikos rinka vis labiau integruosis, saugumo užtikrinimas, turint būtent vietinės energijos gamybos pajėgumų, taps vis mažiau pagrįstas.
Dar energijos importas kritikuojamas dėl to, kad didinant energijos kainas ar nutraukiant energijos tiekimą galima stipriai paveikti ekonomiką ir taip sumažinti valstybės saugumą. Iš dalies sutinku, tačiau bent jau kol kas elektros energijos importas nuo aukštų kainų kaip tik saugo; jei visą elektros energiją reikėtų gamintis patiems, jos kaina būtų kur kas aukštesnė.
Daugiau rinkos ir daugiau importo energetikos sektoriuje – tai padėtų kompensuoti bent dalį žalos, kurią padarė ES ir vietinių politikų sprendimai. Ateities diskusijose tai verta prisiminti.
