Šiandien baugu viename sakinyje pavartoti žodžius privatizavimas ir miškai. Per 20 nepriklausomybės metų turėjome daug skandalų dėl stambių objektų privatizavimo su stipriu korupcijos prieskoniu. Korupcija yra nediskutuotina problema ir su ja turi būti kovojama, tačiau tai neturėtų būti painiojama su pačiu privatizavimo procesu. Miškų ūkyje, tai teisingas ir visuomenei naudingas sprendimas, tačiau prieštaravimo šūksniai aidi iš visų kampų.
Kodėl neigiamai žiūrima į miškų privatizavimą?
Visų pirma, nesuprantama, jog privatus miškas yra geriau prižiūrimas ir efektyviau naudojamas nei valstybinė nuosavybė. Savininkas turėdamas turtą siekia gauti kuo didesnę naudą iš jo ilgalaikėje perspektyvoje, todėl yra suinteresuotas jį saugoti ir naudoti taip, kad jis nebūtų nustekentas ir nevirstų beverčiu.
Savininkui labiau apsimoka tvarkingai auginti ūkinės paskirties mišką ir kirsti jį tik tiek, kad prieaugis nebūtų mažesnis ir jis galėtų gauti tiek pat arba netgi daugiau medienos ateityje. Argumentai, kad miškas būtų staigiai iškirstas, yra nelogiški, nes tai turėtų galioti ir kitoms nuosavybės formoms, kad ir sodams ar nekilnojamam turtui. Sodai turėtų būti iškirsti malkoms, butai ar namai iš karto parduoti, norint gauti kuo didesnės naudos šiandien. Niekas nenorėtų turėti jokio ilgalaikę naudą nešančio turto, nes visus domintų tik pasipelnymas šiandien.
Geras pavyzdys yra Lietuvoje esantys dvarai. Privačiose rankose istorinis ir kultūrinis paveldas yra atgaivinamas, restauruojamas ir naudojamas žmonių poreikiams. Be abejonės turi būti laikomasi taisyklių, jog nebūtų sunaikinta istorinė vertė, tačiau privačių savininkų pastangomis buvo išgelbėtas ne vienas apleistas, griūvantis pastatas, kuris, kitu atveju, būtų sunykęs.
Antra, nėra suvokiama, kokiais mąstais valstybinių miškų valdymo sistemoje yra švaistomi resursai. Pernai valstybinius miškus kontroliuojančios ir realizuojančios urėdijos turėjo beveik pusę milijardo litų pajamų, tačiau sugebėjo į biudžetą atnešti tik apie 15 milijonų litų pelno. Panašaus dydžio teritoriją Lietuvoje prižiūri 6 kartus daugiau valstybinių urėdijų darbuotojų nei Latvijoje, vidutinis jų darbo užmokestis beveik dvigubai didesnis nei privačiame sektoriuje.
Urėdijos Latvijoje per metus sugeba uždirbti 290 mln. litų daugiau nei Lietuvoje. Valstybės kontrolės atliktas valstybės įmonių veiklos auditas taip pat atkleidžia prastus urėdijų veiklos rezultatus, o jos sudaro vieną trečiąją visų valstybės įmonių. Privatizavus visus ūkinės paskirties miškus, būtų žymiai papildytas valstybės biudžetas, likusių miškų išlaikymui reikėtų gerokai mažiau lėšų iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Trečia, nesuprantamas ir neargumentuotai demonizuojamas privatizavimas. Neabejojama, jog vienintelis ir esminis privatizavimo tikslas yra išteklių švaistymas, niokojimas ir staigus pasipelnymas, tačiau šis požiūris „kažkodėl“ akimirksniu pasikeičia, kai pradedama kalbėti apie asmeninę privatizacijos kritiko nuosavybę.
Žinant privačios nuosavybės pranašumą ir įvertinus valstybinių miškų valdymo neefektyvumą, sunku rasti argumentų prieštaraujančių miškų privatizavimui.
Teigiamų pokyčių būtų tikrai daugiau – būtų žymiai papildytas valstybės biudžetas, privatizuotuose miškuose sumažėtų šiukšlynų ir niokojimo atvejų, nes privataus miško savininkai būtų suinteresuoti saugoti savo nuosavybę ir tai darytų.
Be jokios abejonės, būtina suteikti galimybę miško savininkams naudoti savo mišką ir gauti iš jo naudą, nes apribojus šias galimybes, apribojama ir motyvacija tausoti ir prižiūrėti savo nuosavybę. Kitaip tariant, noras saugoti savo automobilį jums gerokai sumažėtų, jeigu valstybiniai apribojimai neleistų juo niekur važiuoti. Ta pati logika galioja ir miškui.
Privatizavimo priešininkai nors ir garsiai rėkia, puikiai suvokia, jog neverta gąsdinti žmonių, jog didele tvora bus aptvertas Čepkelių raistas ar nukirstas Stelmužės ąžuolas, nes siūloma privatizuoti tik ūkinės paskirties miškus, o ne draustinius ar gamtos paminklus. Taip pat nesolidžiai skamba pavojaus varpai, jog privatizavus miškus, bendras jų plotas pradės greitai mažėti dėl pernelyg aktyvaus kirtimo.
Per 20 nepriklausomybės metų nei privataus, nei valstybinio miško teritorija Lietuvoje nemažėjo, o atvirkščiai, augo. Verta atkreipti dėmesį, kad urėdijos, jausdamos reformos neišvengiamumą, paskutiniu metu labai aktyviai reklamuojasi. Giriamasi urėdijų pasiekimais, pasakojama apie įrengtas atokvėpio aikšteles, nukirstos medienos kiekius, tačiau nutylimos išlaidos ir prasti pelningumo rezultatai.
Nieko nuostabaus, jog ne visi sutinka siūlymus privatizuoti miškus ištiestomis rankomis, tačiau įsigilinus į dabartinės sistemos trūkumus ir privataus miško privalumus, vis daugiau žmonių pritaria reformai. Sveikas protas ir argumentų logika galiausiai laimi.
