Kiekvienais metais panašiu metu Lietuvos šeimų biudžetus aplanko šildymo sezonas. Ir kiekvienais metais su panašiomis pasekmėmis. Daugiau pinigų išleidžiama šildymui, mažiau lieka kitiems dalykams, kitoms, kad ir labai reikalingoms prekėms. Kai kurios parduotuvės siūlo pirkti išsimokėtinai, mokėjimus atidedant iki kol baigsis šildymo sezonas. Šildymo sezonas smarkiai muša butų nuomos (ypač senesnės statybos) kainas. Dalis žmonių ateities finansinius planus kuria aplink tai, kaip pergyventi šildymo sezoną. Nenuostabu, kad tokiu laiku dalis politikų bando pasirinkti balsų agituodami už nepagrįstai mažą šilumos kainą.
Problema, kaip jau ne kartą teisingai pastebėta, slypi ne šilumos kainoje. Kilovatvalandė elektros energijos yra daugmaž dvigubai brangesnė nei kilovatvalandė šilumos, tačiau „elektros vartojimo sezono“ niekas net nepastebi. Taip yra todėl, kad vidutinis namų ūkis per mėnesį suvartoja apie 1500 kWh šilumos energijos ir tik apie 150 kWh elektros energijos. Esminė problema – šilumos suvartojama per daug. Vaizdas yra dar prastesnis, jei atsižvelgsime į tai, kad naujesni namai, kurių mažuma, šilumą naudoja gana efektyviai, o senesni – neefektyviai.
Tai, kad su neefektyviais namais reikia kažką daryti – investuoti į modernizavimą ar griauti ir statyti iš naujo – žmonės lyg ir seniai žino. Nepaisant to, modernizacijos mastai yra maži, o išlaidos šilumai išlieka didelės. Tai lyg ir sufleruoja, jog gyventojai nesugeba tvarkytis su savo nuosavybe, o didesnio valdžios dalyvavimo ekonomikoje šalininkai gali teigti buvę teisūs – be priverstinės modernizacijos situacija nepagerės.
Deja, situacija yra kur kas sudėtingesnė. Pirma, kas dažnai pamirštama – daugiabučiai namai ir juose esantys butai yra gyventojų privati nuosavybė. Tai, kiek kainuoja išlaikyti būstą, kokios jis spalvos ar sandarūs langai, yra savininko reikalas ir atsakomybė. Jokios tiesioginės prievartos modernizuoti būstą neturi ir negali būti. Be abejo, tą prievartą galima užmaskuoti „privalomaisiais energijos vartojimo efektyvumo rodikliais“, „ekologiniais mokesčiais“ ir pan. (kas, beje, su privačia nuosavybe yra daroma praktiškai visose gyvenimo srityse), tačiau prievarta išlieka prievarta. Ar tiesiogiai liepiama investuoti į modernizaciją, ar neišduodama kokia pažyma leidžianti gyventi savo būste – tai esmės nekeičia.
Antra, valdžia daro daug ką, kad investuoti į būsto modernizaciją apsimokėtų mažiau. Kompensacijos už šilumą ir karštą vandenį apsunkina ir taip jau sudėtingą bendros nuosavybės – daugiabučio – valdymą. Vieniems gyventojams investuoti paprasčiausiai neapsimoka, nes dalį jų išlaidų apmoka mokesčių mokėtojai, o susitarti dėl investicijų, juo labiau įtikinti prisidėti finansiškai, yra sunkiai įmanoma.
PVM lengvatos taikymas centralizuotam šildymui daro meškos paslaugą dirbtinai pigindamas šį šildymosi būdą prieš kitas prekes, kitus šildymosi būdus ir būsto modernizaciją. Argumentai, kad PVM nereikėtų taikyti tokiai svarbiai prekei kaip šildymas yra mokesčių žalos iliustracija apskritai. Be abejo, teisūs ir tie, kurie skundžiasi, kad apsirūpinant šiluma kitais būdais, mokesčio lengvata netaikoma. Teisūs skųsdamiesi nelygiomis sąlygomis būtų ir individualių namų savininkai, apšiltinę namus, ir daugiabučių gyventojai, pakeitę langus be jokios valstybės paramos.
Trečia, modernizacija, taip, kaip ji įsivaizduojama ekonomikos skatinimo plane, nevyksta ne dėl per mažo valstybės paramos kiekio ir ne dėl gyventojų neracionalumo. Natūralu ir racionalu, kad gyventojai sunkmečiu atideda dideles ir tik po ilgo laiko atsipirksiančias investicijas. Visi, kam trūksta pinigų – žmonės, verslas, įmonės – elgiasi panašiai (išskyrus tuos, kas pinigų neskaičiuoja, arba skaičiuoja ne savo pinigus).
Galiausiai, žiūrint grynai buhalteriškai, reikalingų investicijų mastas (kai kuriais paskaičiavimais – apie 20 mlrd. litų) būtų nepakeliama našta bet kokiai valdžia (palyginimui 2009 m. Lietuvos nominalus BVP greičiausiai bus apie 100 mlrd. Lt). Argumentai, kad šie išleisti pinigai pasiliktų Lietuvoje, skatintų ekonomiką ir vestų prie suklestėjimo neturėtų būti rimtai priimami. Sekant tokia logika, tuomet piktinti neturėtų ir Seimo narių išlaidavimas – jų išleisti pinigai taip pat „pasilieka Lietuvoje“, „skatina vartojimą“, ekonomiką ir pan.
Vertinant vien finansiškai, gyventojų nekilnojamasis turtas, ko gero, yra didžiausias materialus turtas šalyje. Būtent būstai ir yra vienintelis pakankamai didelis lėšų šaltinis investicijoms į modernizaciją. Todėl gyventojai, t.y. turto savininkai, ir gali būti tie, kurie yra pajėgūs finansuoti tokio masto investiciją. Palyginimui – daugiabučių namų modernizacija Lietuvos mastu kainuotų panašiai, kaip 2-3 naujos atominės elektrinės.
Taigi problema yra tokia rimta ir tikra, kad naivu būtų tikėtis, kad ją išspręs valdžia. Pagrindinis vaidmuo čia turi tekti nuosavybės savininkams – gyventojams. Ką gali padaryti valdžia? Žinant, kad valdžia yra uoliausia biurokratinių, teritorijų planavimo ir pan. kliūčių sudarytoja, pirmas geriausias veiksmas būtų netrukdyti gyventojams pilnai disponuoti savo nuosavybe. Be to, valstybinės institucijos yra sukaupusios kompetentingų specialistų, kurie tikrai turėtų ką patarti bendrijai, svarstančiai, ar modernizuoti daugiabutį. Blogiausia, ką gali padaryti valdžia – įtikinėti gyventojus, kad valdžia už juos išspręs visas problemas. Deja, neatsakingi politikai tokius pažadus dalina, o dalis žmonių vis dar linkę tuo tikėti.
