Viena labiausiai visuomenės dėmesio susilaukiančių šių metų ekonomikos temų yra valstybių skolos. Apžvalgininkai diskutuoja, ar Europos Sąjunga galėtų leisti Graikijai bankrutuoti, prognozuoja, ką šie metai žada tokioms įsiskolinusioms valstybėms, kaip Italija ar Portugalija. Lietuvoje dažnai mėgstama priminti, kad mūsų valstybės skola lyginant su kitomis šalimis yra labai nedidelė. Išties, net ir 40 proc. BVP valstybės skola, kurią turėsime 2010 m. pabaigoje, turėtų nublankti lyginant su Italijos turima 115 proc. BVP dydžio skola (Europos Komisijos, Finansų ministerijos duomenys). Tačiau skirtingai nuo senųjų Europos Sąjungos šalių, vos prieš du dešimtmečius Lietuva neturėjo jokios valstybės skolos. Turėjome šansą, kurio trokšta daugelis – viską pradėti nuo balto lapo. Šis baltas lapas – kaip lobis, kurį gavo ir mūsų kaimynai, bet ne visi jį išlaikė. Estija šį lobį įvertino, o Lietuvoje juo nebuvo pasinaudota. Laiku nepadaryti sprendimai klampina mus į dar gilesnį skolų liūną: dar 2009 m. liepą Lietuvos skola sudarė 21,1 proc. BVP, tad šis santykis padvigubės vos per pusantrų metų.
Kas ketvirtas šįmet iš valstybės biudžeto išleistas litas (neskaičiuojant ES lėšų) bus pasiskolintas. Įsivaizduokit, kad jūs uždirbate 1500 Lt, o išleisti norite po 2000 Lt, tad kas mėnesį skolinatės po 500 Lt, kad finansuotumėte savo poreikius. Ar kuris iš mūsų ryžtųsi tokiam gyvenimo būdui ir ar ilgai jis galėtų tęstis? Akivaizdu, kad paprastiems žmonėms galiojantys tvarkymosi su pinigais dėsniai politikams neegzistuoja: paskolą imantis žmogus pats turės ją grąžinti, o pinigus išleis savo poreikiams tenkinti, tad jam rūpės ir kiek pinigų jis skolinasi, ir kam jis juos išleidžia. Valstybės vardu besiskolinantys politikai skolinasi daug, nes skolą grąžins ne patys, o pasiskolinti pinigai nebūtinai bus išleidžiami efektyviai. Valstybės skolos didėjimas (o ypač krentant biudžeto pajamoms) yra užprogramuotas, nes politikai suinteresuoti ne mažinti išlaidas, bet nukelti išlaidų karpymą ateities kartoms, kuomet sueis laikas grąžinti skolas.
Ar įmanoma įvesti saugiklius, apribojančius valdžios apetitą skolintis ir išlikti dosniai? Teoriškai, tokį saugiklį jau turime – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatyme numatytas Vyriausybės grynojo skolinimosi limitas. Praktiškai, šis saugiklis neveikia, nes valdžia gali santykinai lengvai šį limitą pakeisti – pernai jis buvo padidintas du kartus, nuo 1,7 iki 5,9 mlrd. Lt, o vėliau dar iki 9,6 mlrd. Lt. Reikia pripažinti, kad toks limitas, kokį turime dabar, skolą ribojančios funkcijos neatlieka – jis yra guminis, sugebantis sutalpinti visus politikų norus. Kol valdžia galės pati priimti sprendimą dėl didesnio limito, tol šis įrankis neveiks. Limitas turėtų būti daug tvirtesnis, įrašytas ten, kur valdžia negalėtų jo taip paprastai pakeisti – Konstitucijoje. Turint galvoje, kiek jau praskolinta ir kas iš viso to gaunasi, geriausias skolinimosi limito dydis – nulis litų, t.y. valstybės biudžetas išvis neturi būti deficitinis.
Tokį sprendimą valdžia turėjo priimti jau seniai, bent jau prieš dešimtmetį, kai skirtumas tarp pajamų ir išlaidų buvo santykinai nedidelis. Gerus darbus dirbti niekada nevėlu, bet kuo ilgiau juos atidėliosi, tuo skausmingesnis bus jų priėmimas. Galime sugretinti siūlymą neturėti deficitinio biudžeto su „Sodros“ permaina – abu sprendimai yra pribrendę ir būtini, o laiku nepadaryti sprendimai reikš, kad juos daryti bus vis skausmingiau. Dabar politikams sunku įsivaizduoti, kaip galima būtų sumažinti valstybės biudžeto išlaidas beveik 5 mlrd. Lt (būtent tokio dydžio deficitą turėsime šįmet), o tai tik parodo, kad geriau būtų buvę uždrausti deficitinį biudžetą dar tuomet, kai biudžeto išlaidos nebuvo išsipūtusios, o biurokratija – mažiau išsikerojusi. O juk dar 1996 m. visas valstybės biudžetas tebuvo 5,3 mlrd. Lt.
Perteklinio biudžeto dėka sukauptas rezervas turėtų būti svarbiu įrankiu, kai ekonomikos susitraukimo atveju, kurio liudininkais esame dabar, šalys privalo mažinti biudžeto išlaidas. Vietoje skolinimosi arba pinigų spausdinimo, rezervą turinčios šalys gali šį rezervą išnaudoti. Taigi, jeigu pastaruosius dešimt metų biudžetas būtų nedeficitinis, turėtume ne tik mažesnę valstybės skolą – sukauptas rezervas leistų finansuoti esamą atotrūkį tarp pajamų ir išlaidų. Pavyzdžiu Lietuvos politikams galėjo būti estai, kurie nuo 2002 m. turėjo perteklinį biudžetą ir todėl buvo geriau pasiruošę dabartinei krizei. Todėl jų biudžetas galėjo iš dalies amortizuoti krizę, tuo tarpu mūsiškis biudžetas mus gramzdina skolose.
Kalbant apie augančią valstybės skolą būtina pasakyti, kad ji yra negebėjimo tvarkyti viešąjį sektorių pasekmė. Ji spaudžia žmones ne tik dėl palūkanų mokėjimo ir pačios skolos grąžinimo ateityje, bet ir dėl įvairių neefektyvumų viešajame sektoriuje, kurie išlieka paplitę. Tad nereikalingų funkcijų ir išlaidų atsisakymas ne tik sumažintų žmonėms tenkančią finansinę naštą, bet ir panaikintų tuos biurokratijos pūlinius, dėl kurių kenčia Lietuvos gyventojai.
