Greitai visiems nebeužteks kalėjimų: motinoms, kurios sukčiauja, pasididindamos algas, kad gautų didesnes motinystės pašalpas; dainininkei, kuri bando pasisavinti Europos Sąjungos (ES) pinigus; darbdaviams, kurie moka algas vokeliuose; „feniksams”, kurie atgyja iš pelenų, ir t.t.
Absoliučios daugumos mano paminėtų nusikaltimų nebūtų, jei tokių poelgių neprovokuotų… įstatymai. Kas nežino: žmogus netobulas – jis būna ir godus, ir savanaudis, o ir moralės bei padorumo suvokimas kiekvieno žmogaus skiriasi. Mums, iš sovietmečio atėjusiems, pažįstamas „vogti iš valstybės – ne nuodėmė” mentalitetas. O tuo atveju, kai „viskas teisėta”, procedūriškai tinkamai įforminta, net ir save galima apgauti, kad jokio pažeidimo nėra!
Tai taip žmogiška ir taip aišku, kad nebesuprantama, kaip įstatymus kuriantys žmonės nepakankamai įvertina šias prielaidas ir sukuria gyvenimo taisykles bei aplinką, kuri tamsiosioms žmogaus savybėms padeda atsiskleisti ir plisti. Kitaip tariant, provokuoja nusikalsti.
Spąstai motinoms
Kai Seime buvo lenktyniaujama dėl dosniausios pasaulyje paramos motinystei, kai įstatyme buvo nustatyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimo tvarka, visi puikiai žinojo, kad taip ir bus: visos būsimos mamos, kurios tik turės galimybę pasididinti algas prieš gimdymą, taip ir padarys.
Tiesiog įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Stebėtis reikia ne tuo, kad būsimos motinos pasikėlė algas. Stebėtis reikia, kad valdžia priima tokius įstatymus! Motinas suprasti labai lengva: jeigu įstatymas nustato tokią tvarką, vadinasi, jis tai leidžia ar bent jau toleruoja. Matydamos pačius Seimo narius, asmeniniams tikslams naudojančius biudžetines reprezentacijos lėšas, mamos gauna visišką moralinę indulgenciją. Nėščiosios skaito kitokią nei baudžiamasis kodeksas literatūrą, antraip sugebėtų įžvelgti spąstus, kuriuos joms paspendė jo didenybė Įstatymas.
Ir štai – nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Bet kyla klausimas: ar nusikalsti provokuojantis įstatymas, jo kūrėjai neturi dalytis atsakomybe? Jei ne kalėjimo kamera, tai bent veiksmais – skubiomis provokacijas naikinančiomis įstatymo pataisomis? Motinoms pakišta provokacija pati paprasčiausia, vietinės reikšmės ir lengvai ištaisoma.
Gundymas ES pinigais
Esama ir sudėtingesnių provokacijų, europinio lygio. ES pinigų dalybose labai daug viešų paslapčių – dėl atlygio konsultantams; dėl nesuteiktų paslaugų ar darbų prirašymo ir apmokėjimo; dėl keistų, niekam nereikalingų projektų. Visoje Europoje gausu tik Tokijo miestui derančių viadukų ir apvažiavimų. Kitaip tariant, išlaidavimo neįmanoma nuslėpti ir jo mastai – milžiniški.
Kiekvienas, kuris tik gali, moka ir sugeba, būtinai pasinaudos galimybe mažiausiomis sąnaudomis gauti didžiausią naudą, „įsisavinant” ES pinigus. Galvą suks, konsultantus samdys būtent šiam tikslui. Toks žmonių elgesys taip pat visai nestebina. Jei jau duoda, reikia imti, ir kuo daugiau. Stebina, kad valdiškų pinigų dalybose tikimasi, jog viskas vyks priešingai – žmonės nesureaguos į jiems valdžios mestas pagundas. Stebina ir tai, kad pažeidėjais ES pinigų dalybose pripažįstami tik tie, kurie „prirašinėjo”, o ne tie, kurie laimino niekam nereikalingas „oro pilis”.
Žmonės dryžuotais kostiumais
Tai įmonių vadovai, kurie atsakingi už tai, kaip laikomasi Darbo kodekso, mokesčių įstatymų ir tūkstančių kitų įstatymų bei teisės aktų. Jiems provokacija nusikalsti slypi kiekviename žingsnyje ir pagal savo esmę yra analogiška motinystės pašalpų atvejui. Jei darbuotojas nori gauti į rankas daugiau uždarbio, darbdavys kartais pasiryžta nusikalsti, slėpdamas pajamas, nemokėdamas mokesčių, bet duodamas žmogui storesnį vokelį. Dideli mokesčiai valstybei jį išprovokuoja nusikalsti.
Kai verslininkas meta įmonę ir steigia kitą, užsiimančią analogiška veikla – „feniksą”, jis pasiduoda įstatymo nustatytos ribotos dalinės atsakomybės provokacijai. Jei įstatymas leidžia jam atsakyti tik kapitalu, kodėl nepasinaudojus šiuo „pasiūlymu”? Kartais darbdaviai į „feniksus” bėga nuo Darbo kodekso numatytų nepakeliamų išeitinių pašalpų – „užnulindami” darbuotojų darbo stažą.
Už protingus įstatymus ir jų laikymąsi
Asmeninė atsakomybė už įstatymo laikymąsi, žinoma, turi būti. Pagal įstatymą gyventi saugiau ir ramiau, tai neabejotina vertybė. Tačiau vertinant žmonių poelgius, būtina atsižvelgti ir į įstatymo nuostatų proporcingumą ir adekvatumą gyvenimo situacijoms.
Kuo įstatymas labiau provokuojantis, tuo didesnė turi būti tolerancija žmonių elgesiui, tuo greičiau jį būtina pakeisti, o ne kuo daugiau žmonių nubausti. Kuo arčiau natūralios tradicijos yra įstatymas, tuo jis veiksmingesnis. Ne vištos ir kiaušinio klausimas, kas pirmiau turi pasikeisti. Ar žmonės turi tapti geresni, kad nepiktnaudžiautų blogais įstatymais, ar įstatymai turi tapti adekvatesni žmogaus prigimčiai, kad neprovokuotų jo piktnaudžiauti?
Kadangi įstatymus kuria tie patys netobuli žmonės, leiskime ir jiems suklysti, bet reikalaukime nedelsiant taisyti klaidas ir naikinti provokacijas pačiuose įstatymuose.
