Sprendimas grįžti prie progresinių mokesčių, dėl kurio vakar apsisprendė socialdemokratų partija ir apie kurį viešai paskelbė premjeras Gediminas Kirkilas būtų didelė politinė ir ekonominė klaida.
Visų pirma, tai prisidėtų prie Lietuvos kaip neprognozuojamos valstybės įvaizdžio, ypač užsienio verslo sluoksniuose, kadangi Lietuva jau prieš du metus įstatymu įsipareigojo nuo 2008 m. sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 24 proc. ir jei socialdemokratų pasiūlymui būtų pritarta Seime, šis pažadas būtų sulaužytas.
Antra, tai dar labiau pablogintų užsienio investicijų padėtį Lietuvoje, kuri ir taip yra prasčiausia tarp Baltijos valstybių bei sumažintų Lietuvos konkurencingumą.
Trečia, tai padarytų Lietuvos mokesčių sistemą dar labiau progresine, nepaisant to, kad ji jau dabar tokia yra.
Ketvirta, tai padarytų mokesčių sistemą sudėtingesne, mažiau skaidria ir didintų motyvaciją slėpti pajamas arba parodyti jas kitomis formomis.
Penkta, tai neprisidėtų prie emigracijos stabdymo, kadangi Lietuvos emigrantų sudėtis labai pasikeitė ir šiuo metu daugiausiai emigruoja ne vien pačias mažiausias pajamas gaunantys žmonės, o grįžti į Lietuvą daugiausiai svarstytų tik tie emigrantai, kurie tikisi Lietuvoje gauti didesnes pajamas.
Šešta, tai tikrai neprisidėtų prie ekonomikos perkaitimo mažinimo, kadangi mažiausiai uždirbantys, kurių pajamos labiau padidėtų, kaip tik ir linkę visus papildomus pinigus išleisti vartojimui, kas labiausiai ir lemia perkaitimą.
Ir galiausiai, toks sprendimas būtų nenaudingas visiems Lietuvos gyventojams, kadangi žala dėl sumažėjusios Lietuvos reputacijos, konkurencingumo, investicijų ir atlyginimų augimo netgi mažiausiai uždirbantiems greitai viršytų trumpalaikę naudą dėl lengvatinio mokesčio tarifo. Šiame straipsnyje apžvelgiu tris paminėtas priežastis kodėl nereikėtų vėl įsivesti progresinių mokesčių.
Lietuvos, kaip neprognozuojamos valstybės, įvaizdžio kūrimas
Jei realybe taptų birželio 5 d. oficialiai iš Premjero Gedimino Kirkilo lūpų paleista idėja nuo 2008 m. įvesti progresinius mokesčius, tai itin neigiamai atsilieptų Lietuvos, kaip valstybės su stabilia ekonomine politika ir prognozuojama investicine aplinka, įvaizdžiui. Pirmi įvertinimai, kurie tikriausiai kiltų daugelio užsienio finansų ir ne vien finansų analitikų akyse būtų nepastovumas, diletantizmas ir populizmas. Visų stambiausių pasaulio konsultacinių kompanijų skiltyse apie Lietuvą yra aiškiai parašyta, kad nuo 2008 m. gyventojų pajamų mokestis bus 24 proc. (socialdemokratai planuoja palikti 27 proc. ir įvesti 15 proc. tarifą pajamoms iki 1000 litų). Tų pačių kompanijų skiltyse apie Estiją bus pažymėta, kad Estijoje Gyventojų pajamų mokestis nuo 2008 m. sieks 21, o nuo 2009 m. 20 proc. Tačiau gali atsitikti taip, kad lietuvišką skiltį teks taisyti, o estiškos ne.
Kiekviena „save gerbianti“ ir tarptautinio verslo pasitikėjimą norinti užsitarnauti valstybė tiesiog negali sau leisti taip lengva ranka kaitalioti tokių svarbių ekonominių sprendimų. Ne paslaptis, kad Lietuvoje gyvuoja sena tradicija ne itin skaitytis su rinkėjais ar mokesčių mokėtojais, kurie bent jau iki šiol neturėjo itin didelės galimybės rinktis. Tačiau, deja, užsienio investuotojai paprasčiausiai nuspręs neturėti reikalų su valstybe, kuri yra nepatikima ir nesiskaito su jų lūkesčiais. (Beje ir santykinai didžiausia lietuvių emigracija Europoje – t.y. žmonių nutekėjimas, labai gerai koreliuoja su vienomis mažiausių investicijų – t.y. kapitalo neįtekėjimu).
Net jeigu socialdemokratai supranta progresinių mokesčių įvedimo žalą Lietuvos ekonomikai ir mano, kad toks jų pasiūlymas vis tiek nebus palaikytas Seimo daugumos, ir taip tiesiog bando užsidirbti politinių dividendų – tai yra visiškai neatsakinga valstybiniu požiūriu. Jei toks sprendimas ir nebūtų priimtas, vien oficialus Premjero pareiškimas jau padarė neigiamą įtaką Lietuvos, kaip patikimos ir prognozuojamos valstybės įvaizdžiui.
Tos nelemtos investicijos ir… Estija
Premjeras Gediminas Kirkilas dar antradienį Lietuvos radijui teigė – „ypatingos prasmės, pavyzdžiui, investicijų požiūriu, toliau mažinti mokestį nėra prasmės. Mes esame konkurencingi su tais pačiais latviais, estais. Užsienio investuotojai sako, kad mūsų mokesčių sistema jiems yra visai tinkama“(BNS informacija).
Tegul kalba skaičiai – pateiksime paskutinių keturių metų Eurostat‘o duomenis apie užsienio investicijas į Lietuvą ir Estiją:
Atotrūkis tarp į Estiją ir Lietuvą įplaukusių investiciju kasmet tik didėja. Iki dabar Estija iš viso susilaukė net tris kartus daugiau investicijų (proporcingai jos ekonomikos dydžiui) nei Lietuva – arba, kitaip sakant, tris kartus mažiau gyventojų turinti Estija pritraukė lygiai tiek pat ar netgi šiek tiek daugiau investicijų nei Lietuva.
Nenuostabu, kad Estijoje gyventojų pajamų mokestis siekia 22 proc. ir 2009 m. jau sieks tik 20 proc. Daugiau kaip dešimtmetį kai pajamų mokestis Lietuvoje siekė 33 proc., Estijoje jis buvo 26 proc. Be to, Estijoje mažesnės ir įmokos „Sodrai“, kurios Lietuvoje „suvalgo“ gerokai didesnę dalį gyventojų atlyginimo nei pajamų mokestis.
Tačiau svarbiausia, kad Estija jau seniai ir labai sąmoningų pastangų dėka, užsitarnavo labai veržlios, ekonomiškai ambicingos ir patikimos valstybės reputaciją. Valstybės, kuri žino ko nori, nesiblaško ir turi labai aiškią viziją. Simptomiška, kad maždaug prieš pusmetį žurnalas „The Economist“ rašydamas straipsnį apie itin dinamiškas Baltijos valstybes, rašė tik apie Estiją ir Latviją.
Be abejo, priežasčių, kodėl Estija yra patrauklesnė užsienio investuotojams yra ir daugiau – tai ir mažesni biurokratiniai barjerai, kitoks valdininkų požiūris – tačiau palankesnė ekonominė politika ir labai aiškios vizijos turėjimas taip pat yra itin svarbūs.
Lietuvoje mokesčiai ir taip yra progresiniai
Nors apie tai dažniausiai nekalbama, tačiau Lietuvos mokesčiai ir dabar yra progresiniai dėl egzistuojančio neapmokestinamų pajamų dydžio. Pavyzdžiui, nors 1800 litų „ant popieriaus“ gaunantis žmogus uždirba 3 kartus daugiau nei gaunantis 600 litų, tačiau Gyventojų pajamų mokesčio jis sumoka net 5 kartus daugiau.
Minimalų atlyginimą arba 600 litų gaunantis žmogus sumoka vos 13 proc. nuo savo atlyginimo, kai tuo tarpu gaunantis šiek tiek daugiau nei vidutinę algą, moka beveik dvigubai didesnę dalį nuo savo atlyginimo.
Jei būtų priimtas socialdemokratų siūlymas įvesti progresinius mokesčius, jau egzistuojantis progresyvumas dar labiau išsikreiptų. 2000 litų uždirbantis žmogus mokėtų ne 2, bet 4 kartus daugiau mokesčių nei uždirbantis 1000 litų. Ir tai tikrai neprisidėtų prie deklaruojamo šūkio sudaryti sąlygas kurtis stipriai viduriniajai klasei.
Taigi, tokį socialdemokratų žingsnį galima įvertinti tik kaip populistinį rinkiminį triuką. Iš tiesų, nuolat girdint kritiką, kad socialdemokratai nėra kairioji partija ir bijant prarasti rinkėjus, gali kilti pagunda pasirodyti skurdžiausių visuomenės sluoksnių globėjais ir užsiimti tokiais triukais. Įvesti progresinius mokesčius galima per dieną – tam nereikia nei realaus kasdieninio darbo ar analizės. Tuo tarpu užsiimti realiais darbais mažinant socialinę atskirtį, auginti viduriniąją klasę ir didinti patrauklumą čia gyventi ir investuoti yra gerokai sunkiau.