Naujos atominės elektrinės projektą įgyvendinsiantis Nacionalinis investuotojas (NI) bus sudarytas iš „Lietuvos energijos“, RST ir VST. Tačiau daugiausiai diskusijų kyla dėl privataus kapitalo dalyvavimo NI sudėtyje. Baiminamasi, kad kartu su privačiu kapitalu gali ateiti neaiškūs pinigai, ar, kad privatūs investuotojai gali atstovauti neaiškiems interesams ir pan.
Be abejo, galima diskutuoti, ar NI sukurti pasirinkta tinkamiausia forma, bet diskusija, manau, vyksta labiau dėl vertybinių nuostatų – gali ar negali AE projekte dalyvauti privatus kapitalas.Tačiau privataus kapitalo įtaka AE projektui yra gerokai perdėta. Pirma, įsijungdama į NI VST praras savo kontrolinį akcijų paketą, pagal mainais gaunamą akcijų kiekį privatus kapitalas negalės turėti lemiamo balso NI, o sprendimo teisė išliks valstybės kompetencijoje. Antra, NI geriausiu atveju turės tik 34% naujos AE akcijų, tokiu būdu lietuviško kapitalo dalis ir įtaka AE projektui sumažėja dar daugiau.
Paradigma, kad valstybinis kapitalas yra „saugesnis“ už privatų, yra visiškai klaidinga. Privataus kapitalo tikslas yra pelnas, todėl toks kapitalas yra suinteresuotas efektyviu, o taigi ir ekonomiškai naudingu įmonės veikimu. Tuo tarpu valstybinis kapitalas yra valdomas politikų, kurie vadovaujasi pačiais įvairiausiais interesais ir yra sunkiai prognozuojami. Kalbant apie grėsmes projektui, tikimybė, kad skirtingų šalių politikai nesusitars tarpusavyje, yra didesnė, nei privačiam kapitalui priskiriamos grėsmės. Populistinė retorika, pvz., „Latviai dovanoja elektrinę lietuviams“, ar „Mūsų šiukšlės – mūsų ir elektrinė“ yra veiksminga visų šalių politiniuose sluoksniuose. Privataus kapitalo sektoriuje, klausimas, kam priklauso kiek elektrinės, būtų sprendžiamas labai paprastai – pinigais.
Kaip sėkmingos veiklos pavyzdys, kurį, matyt, turi ir NI grupės vizijos kūrėjai, pateikiama ČEZ įmonių grupė. Tačiau ir pačiame ČEZ valstybei priklauso tik du trečdaliai ackijų. Kai kuriose vakarų valstybėse, pvz., Austrijoje ar Suomijoje, valstybei priklauso 51%, o, tarkim, Liuksemburge – tik 45% energetikos kompanijų akcijų. Net visų nemėgstamame “Gazprome” valstybė (bent jau oficialiai) turi tik 50,002% akcijų, o apie 7,5% priklauso užsieniečiams.
Tai, kad pasaulyje energetikos sektoriuje dabar vyrauja valstybinis kapitalas yra labiau istorinė, nei ekonominė pasekmė ir jokiu būdu ne įrodymas, kad čia valstybė tvarkosi geriau. Prikūrę „nacionalinių čempionų“ ir suteikę jiems monopolines teises šalies viduje, politikai tapo savo pačių sukurto ekonominio nacionalizmo įkaitais. Kaip kitaip paaiškinami atvejai, kuomet viena ES šalis trukdo kitai investuoti į jos ekonomiką, pvz., „Endesos“ atvejis?
Privataus kapitalo dalyvavimas yra sveikintinas ne tik dėl to, kad taip pritraukiama daugiau kapitalo. Reikia pripažinti, kad versle privatus kapitalas tvarkosi geriau nei valstybinis, nes priima sprendimus nukreiptus į ekonominį efektyvumą. Todėl potencialiai nepopuliarūs sprendimai, pvz., pakelti kainas ar atleisti darbuotojus, privačiame sektoriuje priimami žymiai lengviau (o sunkumai, su kuriais susiduriama priimant šiuos sprendimus, iš esmės atsiranda dėl valstybinio reguliavimo). Be abejo, ir Lietuvoje yra gerai veikiančių valstybinio kapitalo energetikos įmonių, tačiau spėju, kad politikų įsikišimo galimybė veiklos tikrai nepalengvina.
Velnias, kaip sakoma, slypi detalėse, kurių šiuo atveju dar yra daug, nes pati įstatyminė bazė, susijusi su AE projektu, yra tobulinimo stadijoje. Tačiau su kritika, kad šiam projektui trūksta viešumo, reikia sutikti. Būtent viešumo trūkumas sukuria erdvę spekuliacijoms ir manipuliacijoms, kurios vėliau sudaro palankią dirvą netinkamai reguliacinei aplinkai. Kitaip tariant, istorijos apie tai, kad kažkas buvo „pavogta“ ar „prastumta“, vėliau politikams leidžia pateisinti ekonomiškai neefektyvų, bet politiškai populiarų reguliavimą. Todėl visuomenės informuotumu turėtų būti suinteresuoti tiek valstybinio, tiek privataus kapitalo valdytojai.
