Sveikatos už jokius pinigus nenupirksi, teigia liaudies išmintis, ir kaip paprastai, ji yra teisi. Įvairiais aspektais, tačiau visų pirma tuo, kad, kaip teigia tyrimai, tik nedidelė dalis mūsų sveikatos priklauso nuo medicinos. Tačiau kai jau susergame, tenka susidurti su medicinos sistema, kuri sudėtinga, brangi, netobula. Tad gal ir nekeista, kad klausant viešų diskusijų sveikatos tema atrodo, kad tekalbama apie tai kaip skirti daugiau pinigų, kad būtų išspręstos sveikatos problemos. O jei dar tiksliau – kad gydytis galėtume kuo daugiau, kuo įmantriau, kuo pigiau, o geriausia – nemokamai, savo kaime ir pas aukščiausios kvalifikacijos gydytojus.
Sveikatos sistema iki šiol Lietuvoje buvo konstruojama principu, kas prasimuša, tas ir gauna. Galime aiškiai pasakyti daugelį grupių, kam naudinga šios dienos sveikatos sistemos sąranga. Visų pirma, tai gydytojai, kurie dirba „tinkamose“ viešose įstaigose. Jie už lygiai tą patį darbą iš Ligonių kasų gali gauti (ir gauna) daugiau nei kiti gydytojai, atliekantys tą patį darbą. Negana to, kadangi sveikatos paslaugos tarsi nemokamos, tai visi veržiasi ten, kur „geriausia“. Tačiau žinome, kad pagal apibrėžimą aukščiausios kvalifikacijos profesionalų yra ribotas skaičius ir jie negali spėti padaryti visko. Kadangi oficialios kainos nėra, klientų antplūdį reguliuoja neoficiali kaina. Gydytojai patenkinti, nes šalia atlyginimo prisiduria papildomai. Kai kurie, spėju, gana solidžiai.
Deja, gydytojai, kurie nedirba prestižinėse tretinio lygmens klinikose, nepriiminėja gimdymų, o yra nukišti, tarkime, siūti žaizdas asocialiems asmenims, gyvena nekaip. Pastarieji kartais protestuoja ir reiškia nepasitenkinimą, tačiau politikai gydosi ne pas juos, todėl ne jų rūpesčiai galiausiai ir tampa politinės darbotvarkės prioritetais.
Štai čia atrandame kitą grupę, kuriai dabartinė sistema labai patinka. Tai tie, kurie turi blatą. Visi žinome, kad ši sąvoka išnyko prekyboje, tačiau tik ne sveikatos sistemoje. Blatą turintieji, visų pirma valdžia, paprastai nestovi eilėse su kitais mirtingaisiais, nemoka brangiai už privačias valstybės nekompensuojamas paslaugas. Jie tiesiog gauna tai, kas mūsų sveikatos sistemoje geriausia, todėl nei savo kūnu jaučia jos problemas, nei nori jas spręsti.
Dar viena grupė, kuriai dabartinė sistema palanki, deja, visiškai nepanaši į privilegijuotuosius. Tai dalis žmonių, kurie kaip taisyklė neužsiima darbine veikla, neturi daug pajamų, tačiau turi daug laiko vaikščioti pas gydytojus ar netgi laukti eilėse pas juos. Gydytojai juos galiausiai priima, suranda ieškomas ligas ir netgi daugiau, nes tada ir pinigų iš Ligonių kasų bus daugiau. Ši grupė privilegijuota ne savo įvaizdžiu, bet tuo, jog dėl savo polinkio vartoti medicinos paslaugas, laiko turėjimo, kantrybės suvartoja resursus, skirtus visai visuomenei.
Pralaiminčiųjų dėl dabartinės sistemos gerokai daugiau, nors jie ir ne tokie matomi. Šalia gydytojų tai eiliniai Lietuvos dirbantieji, kurie ir sumoka už visą sveikatinimo sistemą. Jie neturi blato, neturi laiko stovėti eilėse, todėl jų suneštos lėšos medicinai finansuoti jų nepasiekia tiek ir taip, kiek ir kaip galėtų pasiekti.
Dar labiau pralaimi tie, kurie patys rūpinasi savo sveikata. Jei visą gyvenimą nerūkai, nepiktnaudžiauji alkoholiu, esi fiziškai aktyvus ir dvasiškai pozityvus, tai galiausiai sumoki už gydymą tų, kurie elgiasi priešingai: rūkančiųjų plaučių vėžį, geriančiųjų kepenų cirozę, ir visus nesveikai gyvenančiųjų negalavimus. Dar labiau pralaimi, jei sergi kokia neegzotiška ir nesmarkiai specifiška liga, kurios pacientai neprasimušė specifinio valdžios dėmesio ir finansų, tarkime, Parkinsono sindromu.
Visi žinome, kad nemokami pietūs baigiasi greičiausiai, kad prisisotina jais įžūliausi, o ne kukliausi, kad nemokamais pietumis dažniausiai persivalgoma arba prisivalgoma ne to, ko iš tikrųjų norėjosi ar reikėjo, ir kad už nemokamus pietus iš tikrųjų kažkas vis tiek sumoka. Tas pats ir su tariamai nemokama medicina: jos neužtenka visiems, jos daugiausiai gauna tie, kas įžūliausi, gaunama dažnai ne tai, ko iš tikrųjų reikėjo, o ir kainuoja nemokama medicina labai jau brangiai.
Todėl norint sveikatos sistemą pastatyti nuo galvos ant kojų reikia to paties, kaip ir kitur: kad už paslaugas egzistuotų tikra kaina, o jei ir duodama valdžios parama, tai ji turi būti ne per kainą, o per paramą asmenims, kad egzistuotų konkurencija, kad mažiau būtų biurokratijos ir politinių sprendimų. Tai nereikštų, jog mirtume sveiki, tačiau sveikatos sistemos negalavimus išgydytų.
