Paskutiniai viešieji autorių teises ginančių institucijų pareiškimai nepaliko tokių, kurie apie autorių teisių gynimą neturėtų jokio supratimo. Iki šiol tyliai veikę autorių teisių gynėjai visuomenės pasipiktinimo sulaukė pasikėsinę į mokyklas. Tačiau už kūrinių naudojimą, atlikimą mokesčius reguliariai moka visos kavinės, restoranai, viešbučiai ir kitos įstaigos, kur skamba foninė muzika. Suprantama, kad skirtingai nei mokyklos, verslo sektorius negali pasinaudoti teise naudoti autorių kūrinius mokymo tikslams, tačiau visiems akivaizdu, jog Luis Armstrong‘as, kurio muzika skamba kavinėje tikrai negauna savo uždirbtų ir kavinės jam sumokėtų kelių dešimčių litų per mėnesį. Tad klausimas, kiek tokie mokesčiai neaišku kam yra teisėti, išlieka.
Tačiau šiame straipsnyje nekalbėsime apie reguliariai mokamus mokesčius LATGA-A‘ai ar AGATA‘ai už kūrinių viešą atlikimą ar naudojimą. Kalbėsime apie vadinamąjį laikmenos arba kompensacinį mokestį. Apie šiuos mokėjimus rašoma ir kalbama ne dėl to, kad tai yra labai didelė mokestinė našta vartotojams ir verslui, nors išlaidos visada lieka išlaidom, o ne pajamom, o dėl to, kad abejotina yra viskas, kas susiję su šiuo mokėjimu.
Kas kompensuojama laikmenos mokesčiu
Laikmenos arba kompensacinis mokestis taip vadinamas tų, kurie vienaip ar kitaip susiję su šio mokesčio mokėjimu. Laikmenos (kompensacinio) mokesčio sumanytojai ir administratoriai kratosi mokesčio pavadinimo ir vadina tai „kompensacija autoriui“. Finansų ministerija, remdamasi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, taip pat tvirtina, kad tai ne mokestis, o kompensacija.
Taigi, laikmenos (kompensacinis) mokestis – tai mokestis, surenkamas apmokestinus įvairias laikmenas, į kurias yra galimybė atgaminti autorių kūrinius bei reprografinę įrangą (kopijavimo aparatus), ir paskirstomas autoriams, kaip kompensacija už dėl jų kūrinių atgaminimo patiriamą žalą.
Tai reiškia, kad kompensacinis mokestis yra renkamas už tai, kad legaliai įsigijęs autoriaus kūrinį, t.y. sumokėjęs autoriui tą sumą, kuria jis įvertino savo produktą, vartotojas, remdamasis įstatymo suteikta teise (kuris, beje, nepaiso galimo autoriaus išreikšto draudimo atgaminti jo kūrinį), pasidaro vieną kūrinio kopiją savo asmeninėms, ne platinimo reikmėms. Na, pavyzdžiui, „žala“, kurią reikia kompensuoti, atsiranda tada, kai legaliai nusipirkęs autoriaus kūrinį, įsirašai jį į savo kompiuterinę biblioteką ir taip gali klausytis įsigytą kūrinį ir namie, ir mašinoje, kur, pavyzdžiui, laikai kūrinio originalą.
Šiame vartotojo ir produkto tiekėjo santykyje išties sunku įžvelgti, kur ir kokia atsiranda materiali žala. Galima kalbėti tik apie moralinę žalą, kuri atsirastų, kai autorius uždraustų atgaminti jo kūrinius, nes įstatymas šio draudimo nepaisytų.
Pagal LATGA atliktus skaičiavimus, legaliai įsigyto kūrinio kopija, pasidaryta asmeninėms ir neplatinimo reikmėms, autoriui yra žalinga lygiai tiek, kiek kainuoja originalus kūrinys, net jei autorius leido atgaminti jo kūrinį. Taigi, išeina, jog įsigijęs kūrinį ir sumokėjęs autoriui, pavyzdžiui, 40 litų, tuos pačius 40 litų iš jo atimi, jei įsigytą kūrinį įsirašai į savo kompiuterinę biblioteką (ir tai turi būti „kompensuota“).
Kompensacijos mokėtojai
Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą kompensaciją autoriams moka įvairiausių laikmenų gamintojai ir importuotojai, kurie mokėjimą perkelia šių produktų vartotojams. Šiuo metu kompensaciją autoriams už legaliai įsigytų jų kūrinių atgaminimą asmeninėms reikmėms, 6 proc. nuo produkto kainos sumoka visi perkantys tokias skaitmenines laikmenas kaip CD-R, CD-RW, DVD-R, BlueRay, flash atminties korteles, daugkartinio įrašymo informacijos laikmenas su USB, Firewall ar panašiomis jungtimis. Taip pat apmokestinti yra ir kompiuterių kietieji diskai, diskasukiai, archyvavimo juostelės.
Visa ši ir panaši produkcija apmokestinti remiantis tuo, kad asmeninėms reikmėms autorių darbai kopijuojami būtent į šias laikmenas. Paneigti to neįmanoma, tačiau akivaizdu, jog labai didelė dalis šių laikmenų yra naudojama kaupti ir saugoti kitai informacijai. Jau nekalbant apie apmokestintas kompiuterių sudedamąsias dalis, kurios yra būtinos tam, kad prietaisas veiktų, ir kurių paskirtis tikrai nėra autorių darbų atgaminimas.
Autorių teises ginančios institucijos motyvuodamos tuo, kad kompensacijos surenkama per mažai, neatsisako idėjos apmokestinti ir tokius įrenginius kaip vaizdo įrašų grotuvus, turinčius įrašymo funkciją; vaizdo kameras; mobiliuosius telefonus, turinčius garso ar vaizdo įrašymo ir atgaminimo funkcijas.
Pirmiausia stebina argumentai, kuriais grindžiami tokie apmokestinimai. Atgaminimas asmeniniam naudojimui nėra ir negali būti suskaičiuojamas, nes tai privatus veiksmas, kuriuo nesiekiama komercinės naudos. Tad tam, kad teigti, jog surenkama per mažai kompensacinio mokesčio, reikia tiksliai žinoti kiek autorių kūrinių ir kas atgamino savo asmeniniam naudojimui, o tai, akivaizdu, nėra įmanoma.
Visų antra, visi įvardinti įrenginiai nėra skirti kūrinių atgaminimui, jų pirminės ir pagrindinės funkcijos yra visai kitos.
Remiantis tuo pačiu argumentu, kompensaciją autoriams gali tekti mokėti ir perkant kopijavimo, fakso, spausdinimo aparatus. Šių produktų apmokestinimo projektas jau buvo pasiūlytas svarstymams Seime. Akivaizdu, jog pagrindiniais kompensacijos mokėtojais taptų verslo sektorius (tai reiškia, kad susidariusias papildomas išlaidas galiausiai padengs jų teikiamų produktų ar paslaugų vartotojai), kuriam tokie įrenginiai yra būtinybė norint našiai dirbti, ir biudžetinės įstaigos (o tai reiškia – visi mokesčių mokėtojai), kurioms šių įrenginių taip pat reikia toli gražu ne autorių kūriniams atgaminti. Tiek šiuo atveju, tiek prieš tai minėtais atvejais kompensacijas autoriams mokės toli gražu ne tie, kurie jų kūrinius atgamina. Vargu bau ar kuri nors įmonė leidžia sau tokią prabangą kaip fakso aparatu atgaminta knyga.
Jei jau mokestis mokamas vien už tai, kad įsigijęs kurį nors įrenginį įgyji ir teorinę galimybę atgaminti kūrinius, reiktų ir kitų sričių specialistams susimąstyti ir apmokestinti, pavyzdžiui, siuvimo reikmenis, nes juos įsigiję turime teorinę galimybę „atgaminti“ dizainerių siuvamus drabužius ir taip jie patiria žalą. Arba privačiam naudojimui perkamus muzikos instrumentus, nes su jais taip pat galima atgaminti autorių kūrinius. Dar realesnė grėsmė būti apmokestintu iškyla tuščio popieriaus lapams ir rašymo priemonėms.
Paskaičiuokim broliai kurmiai
Remiantis šių animacinių herojų išvada, kad pusė grūdo lyg ir nėra daug, bet per metus susidaro visai nemažai. Taip ir šiuo atveju: 6 procentai nuo visų laikmenų arba kokie 3 procentai nuo visų, siūlomų apmokestinti įrenginių, nėra daug. Juo labiau, kad tai įeina į perkamo produkto kainą.
Tačiau, visų pirma, tai yra mokestis, kuriuo siekiama kompensuoti žalą, kurios nėra. Antra, tai yra mokestis, kurį moka ne tie, kurie naudojasi įstatymo suteikta teise atgaminti kūrinius ir juos atgamina, o tie, kurie priversti pirkti apmokestintas laikmenas ir įrenginius idant galėtų sėkmingai vykdyti savo pareigas ir efektyviai dirbti. Trečia tikimybė, kad sumokėtus 6 proc. nuo įsigytos laikmenos gaus būtent tas autorius, kurio atgamintas kūrinys lygus nuliui. Ketvirta, neįmanoma sukontroliuoti kokių kūrinių ir kiek yra legaliai atgaminama, o prisidengiant atgaminimo vardu, visas sąlygas plėtrai turi nelegalus kūrinių kopijavimas.
Toli gražu ne visi autoriai žino apie tai, kokiu būdu ir už ką jiems surenkamas atlygis. Tačiau tai labai gerai suvokia autorių teisių gynėjai, kurie kartą pajutę kaip lengvai galima apmokestinti laikmenas, nebegali sustoti ir jau taikosi į mobiliuosius telefonus. O jei autorių teisių gynimo sistema su jai suteiktomis galiomis nebus keičiama, galim sulaukti ir mokesčio už akis arba ausis kaip anais laikais už barzdą. Tiesa, akių ir ausų apmokestinimas būtų netgi teisiškai pagrįstas.
