Ar ekonomika buvo sveika sovietiniais metais? Be abejo ne! O kas labiausiai nuo tada pasikeitė? Tik jau ne sveikatos apsauga ar švietimas, kurių paliesti nevalia jokiam reformatoriui, nors reiktų rimto apiprausimo po laisvos rinkos dušu. Gal telekomunikacijos ir informacinės technologijos? Be abejo, bet tai galioja ir sovietinės ekonomikos neklampintiems vakarams. O kas dar? Neperdėsiu, kad labai žemiška ir elementari sritis – prekyba. Ne tik vizualiai. Mažmeninėje prekyboje matome didžiausią produktyvumo augimą. Mažmeninės prekybos verslas tapo ir Lietuvos vizitine kortele investicijose į užsienį.
Blatas, deficitas, smarvė, eilės išnyko. Užtat atsirado šypsenos, šviesa, savitarna, gausa, konkurencija, tarnavimas vartotojui. Atsirado ir šalutinės pasekmės. Daug kam ne prie širdies esantis aktyvus prekių brukimas. Stulbina prekybos centrų plėtra, kuri neretai pakeičia miestų veidą taip greitai, kad miestų planuotojai nespėja net susivokti. Tačiau politikų ir politikuojančiųjų taikinyje dar daugiau: tiekėjų išnaudojimas, nelygi konkurencija su gamintojais, darbuotojų išnaudojimas ir netgi nepakankamai geras aptarnavimas.
Kad prekybininkai spaudžia tiekėjus ir gamintojus Lietuvoje jau priimama kaip aksioma ir nedovanotinos padėties iliustracija. Ilgai tiekėjų advokate buvusi Ūkio ministerija kaip tik ir siūlo naują reguliavimą. Nesąžiningų veiksmų draudimo mažmeninėje prekyboje įstatymas (kurio koncepcija pateikta svarstymui), turėtų uždrausti prekes pardavinėti žemesne kaina nei savikaina, uždrausti mokesčius už prekių išdėliojimą lentynose ir kitas paslaugas.
Gryna tiesa, kad prekybininkai spaudžia gamybininkus ir tiekėjus. Tačiau svarbiausi čia toli gražu ne prekybininkai. Žmogus, atėjęs į parduotuvę ir nustatęs, kad tas ar anas kitur kainuoja pigiau arba dėl kitų priežasčių nusprendęs, kad ne ši parduotuvė yra jam geriausia – štai tas asmuo, kuriam tarnauja visa sistema. Kapitalizmas užtikrina, kad kiekvienas pirkėjas daro įtaką. Šią įtaką pirmiausiai patiria pardavėjai, tačiau keista būtų, jei rinkos, konkurencijos, o jeigu tiesiai šviesiai – pirkėjų – spaudimas galiausiai nepasiektų tiekėjo, gamintojo, importuotojo. Tad kalbėdami apie prekybininkų tariamą rinkos galią visų pirma turime neužmiršti, kad iš tikrųjų tai – pirkėjų galia. Jei taip nebūtų ir prekybos įmonių gyvenimas būtų saldus, tai Lietuvoje nebūtų bankrutavęs Spar parduotuvių tinklas, o Vokietijos prekybos gigantas Lidl nebūtų nusprendęs, kad jam čia nebėra vietos ir masiškai nepardavinėtų parduotuvėms jau įsigytų sklypų.
Siūlytojai uždrausti išpardavimus žemesne kaina nei savikaina pasiklysta ekonomikos mokslo kokioje antroje pamokoje. Juk kainą lemia ne tai, kiek prakaito į prekės pagaminimą įdėta, o tai, kiek ją vertina vartotojas. Priešingu atveju užsigulėjusios, senstelėjusios, nebemadingos prekės būtų brangesnės už naujas, šviežias ir madingas vien todėl, kad brangiau kainavo jas išlaikyti sandėliuose ir ant lentynų.
Vadinamojo lentynų mokesčio uždraudimas taip pat ignoruoja elementarų faktą, kad lentynų kiekis ribotas, o kai kurios lentynos patogesnės už kitas. Tai jau pirmosios ekonomikos pamokos ignoravimas. Juk ekonominiai santykiai, o tuo pačiu ir pirkimas – pardavimas kaip tik dėl gėrybės ribotumo bei poreikio ją paskirstyti ir atsiranda. Galiausiai, uždrauskime mokestį imti legaliai – ir neišvengiamai turėsime suvešėjusią nelegalią mokėjimų ir pakišų sistemą.
Ekonominių santykių detalus reglamentavimas, o juo labiau normalių komercinių dalykų uždraudimas veda prie to, ko iniciatoriai (tikiuosi) nenumatė. Kas būtų, jei prekybininkai būtų priversti ne tik sąžiningai sutartis su tiekėjais vykdyti, bet ir sudaryti jas „sąžiningas“? Viena iš pasekmių – tiekėjų būtų vis mažiau, tiekėjų iš Lietuvos būtų dar mažiau, o ir pačios sutartys būtų vis dažniau sudarinėjamos ne Lietuvoje, nes užsienyje nuo reguliavimo ir lietuviškų tiekėjų „gynėjų“ rankos pasislėpti lengviau.
Vadinamojo sąžiningumo vėzdu pamojavusi prekyboje Lietuva galėtų pasigirti nebent vienu – kad ji tapo unikali Europoje taip kišdamasi į komercinius santykius. Juk net Jungtinės Karalystės pavyzdys, kuriuo nevengiama manipuliuoti, iš tiesų kalba visiškai priešingus dalykus. Jungtinėje Karalystėje, kurioje vyko panašus žodžių mūšis dėl prekybos centrų, viskas baigėsi taip, kad pasitvirtintas etikos kodeksas, kuris nei vieno iš minėtų dalykų nedraudžia. Dar daugiau – dokumentas, kuriuo lietuviškos koncepcijos rengėjai neva remiasi, kaip tik konstatuoja, kad reguliuoti prekybininkų ir tiekėjų santykius būtų žalinga.
Visas šis vajus prieš prekybininkus, tikiuosi, užsibaigs kaip ir dera – be rimtų rezultatų. Prekybininkai pasitvirtins etikos kodeksą ir pirkėjams bei visai ekonomikai žalingų siūlymų propaguotojai (o svarbiausia – politikai) gal tuo pasitenkins. Gražus turbūt bus kodeksas, bet juk ir be jo rinkoje visi priversti verstis per galvą dėl vartotojų. Tačiau tam būtina sąlyga ir yra rinka. Jei įpratome džiaugtis jos vaisiais, tai nekapokime jos vaisingų šakų.
