G. Steponavičienė: Pasiklydę skurdo skaičiuose

Žmonės aplinkiniam pasauliui įvertinti naudoja skaičius. Suskaičiavus namo plotą, varžybų rezultatą ar pažvelgus į termometrą, situacija tampa aiškesnė. Tačiau „suskaičiavus“ ekonominius ar socialinius reiškinius aiškiau tampa ne visada (pvz., ką man asmeniškai reiškia šalyje auganti infliacija ar BVP?). O kartais, kaip skurdo atveju, skaičiai tiesiog klaidina.

 

Apie skurdą kalbant paprastai didelių nesusipratimų nekyla. Visiems suprantama, apie kokią žmonių būklę kalbame, kai sakome, kad žmonės skursta Afrikoje, Irake, Rusijoje. Taip pat yra suprantama, kas turima omenyje, kai kalbama apie skurdą Lietuvoje ir kad Lietuvoje yra skurstančių žmonių. Tačiau visai neaišku, kas yra skurdas Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje.

 

„Eurostat“ duomenimis, 2003 m. santykinis skurdas Didžiojoje Britanijoje sudarė 18 proc., Danijoje – 12 proc., Slovakijoje – 21 proc., Lietuvoje – 15 proc., o Bulgarijoje – tik 14 proc. Jau iš šių skaičių matyti, kad santykinė skurdo riba nėra visai tai, ką žmonės vadina skurdu – Lietuva pasirodo vos 3 proc. punktais skurdesnė už gerovės valstybės „etaloną“ Daniją, net 3 proc. punktais turtingesnė už Didžiąją Britaniją ir įtartinai skurdesnė už Bulgariją. Kadangi tenka tikėti sveiku protu, matyt, šuo pakastas ne skurde, o jį matuojančiame rodiklyje.

 

Santykinę skurdo ribą „Eurostat“ skaičiuoja kaip 60 proc. vidutinių šalies namų ūkių pajamų, o Lietuvos statistikos departamentas – kaip 50 proc. vidutinių išlaidų. Gyventojų, kurių pajamos yra mažesnės nei ši riba, dalis vadinama santykinio skurdo lygiu. 2005 m. jis Lietuvoje buvo 16,9 proc., 2004 m. – 16,1 proc.

 

Santykinis skurdo lygis rodo pajamų skirtumą, o ne pragyvenimui būtinų pajamų turėjimą. Būtinų pajamų turėjimą nurodo kitas rodiklis – absoliuti skurdo riba, skaičiuojama kaip pusė vidutinių vartojimo išlaidų. Lietuvoje šis rodiklis nuolat auga, tačiau taip plačiai, kaip santykinis skurdo lygis, nėra skelbiamas, nes nėra įdomus ES mastu. Natūralu, kad ES šalyse tikro skurdo problematika yra gerokai menkesnė nei pas mus – juk Lietuvos BVP viršija vos pusę ES šalių BVP vidurkio. Ten pajamų trūkumas aktualus tik kaip pajamų skirtingo pasiskirstymo faktas, o ne realus nepriteklius.

 

Ne kartą tenka išgirsti, kad augant ekonomikai ir didėjant atlyginimams skurdas Lietuvoje auga, kas remiantis sveiku protu ir tikint savo akimis niekaip negali būti teisinga: statistika rodo augančias žmonių pajamas, apklausų metu gyventojai vertina savo ekonominę padėtį vis geriau, parduotuvės ima dirbti net per naktį, o į teatrą bilietus reikia užsisakyti prieš pusę metų. Tačiau atsižvelgiant į rodiklio apibrėžimą taip gali būti: sparčiai augant ekonomikai, dalyje sektorių sparčiai kyla darbo užmokestis ir jis pakelia bendrą gyventojų pajamų ir išlaidų vidurkį. Kadangi ekonominiai procesai užima laiko, kiti sektoriai pradeda plėtotis vėliau ir juose dirbančių arba iš biudžeto pajamas gaunančių žmonių pajamos taip greitai neišauga, todėl nukrypimas nuo vidurkio didėja. Todėl santykinio skurdo lygio rodiklis gali išaugti visuomenei turtėjant. Į nekorektišką šio rodiklio vartojimą dėmesį atkreipė ir ekonomikos Nobelio premijos laureatas Solow, pabrėžęs, kad santykinis skurdo lygis matuoja ne skurdą, o lygybę, kas iš esmės yra skirtingi dalykai.

 

Svarbu pastebėti, kad pajamų lygybės siekis gali smarkiai pakirsti žmonių galimybes tapti turtingais. Pavyzdžiui, tam, kad daugiau uždirbtų ūkininkas, pirma turi geriau uždirbti jo produkcijos perdirbėjas, o kad šis geriau uždirbtų – turi geriau uždirbti maisto produktų pardavėjas, o tam reikia, kad daugiau uždirbtų pirkėjas. Jeigu jie visi turės uždirbti lygiai, visų jų pajamos neaugs, nes jos kartu išaugti negali. Rinkos mechanizmas ir konkurencija garantuoja, kad vieno sektoriaus „proveržis“ nelieka izoliuotas ir atneša naudos visiems susijusiems ūkio subjektams.

 

Tiesa, yra žmonių, kurie jaučiasi skurdžiais vien dėl to, kad neturi tiek ir to pačio kaip kiti. Toks mąstymas yra gana neperspektyvus, nes dalykų, kurių mes neturime, visada yra daugiau, nei turime ir galime turėti – juk jei esate mokytojas ir gyvenate kaime, tuo pačiu metu nesate bankininkas ir negyvenate didmiestyje. Tačiau tokiu atveju nebe apie materialų skurdą tektų kalbėti.