„Laimingų Naujųjų metų“ – frazė, kurią metų sandūroje tariame ir girdime itin dažnai. Ir kas tą laimę žmogui atneša? Pastaruoju metu tiesiog pasipylė įvairūs indeksai ir vertinimai, rodantys, kad kapitalizmas nepadeda žmonėms būti laimingais. Štai „Laimingos planetos indeksas“ liudija, kad geriausia gyventi ne kapitalizmo bastionuose, o Vanatu, Kolumbijoje, Kosta Rikoje, Dominikoje, Panamoje, Kuboje ir daugybėje kitų mums egzotiškų ir ne smarkiai kapitalistinių šalių. Sąrašo gale netoli tokių antikapitalistinių tironijų kaip Zimbabvė rikiuojasi ir Estija, o Lietuva – tik 149 vietoje (laipteliu aukščiau nei JAV).
Į šiuos indeksus rimtai žiūrėti negalime. Jie greičiau rodo indeksų sudarytojų asmeninę nuomonę apie laimingą žmogų ar laimingai planetai nekenkiantį žmogų. Tik pats žmogus gali pasakyti, laimingas jis ar ne. Tik jis pats gali ir pamėginti įvertinti, kiek vienas ar kitas dalykas daro jį laimingą. Nežinau nė vieno gero ekonomisto, juolab laisvosios rinkos šalininko, kuris teigtų, kad žmogui laimę atneša materialinė gerovė ir kad jos jis turi siekti norėdamas būti laimingas. Gera ekonomika nekalba ir negali kalbėti apie laimę, o tik apie pasirinkimus. Aišku, nesunku pastebėti, kad daug žmonių pasirenka turėti daugiau, o ne mažiau ekonominių gėrybių. Ir jau tikrai nepaneigsim, kad kiekvienoje situacijoje žmogus pasirenka, kas jam atrodo geriausia – materialines ar dvasines vertybes, išorinio pasaulio blizgučius ar vidinio pasaulio gelmes, humanistinius ar natūralistinius principus.
Kai vieno Rytų dvasinio mokytojo paklausė, o kaip dvasingumui atsilaikyti prieš dabartinį industrializmą, jo atsakymas buvo nuostabiai paprastas: o kuo čia dėtas industrializmas? Industrializmas ir kapitalizmas turi tikrai nedaug bendro su laimės jausmu, esančiu žmogaus viduje, o ne aplink jį. Laimės paukštė – arba nepažinta, arba atvirkščiai – atrandama labai paprastuose dalykuose. Kaip rodo kiti tyrimai, žmogaus laimės jausmui pagerinti labiau negu geri artimi asmeniniai ryšiai padeda… šuns turėjimas.
Į klausimą, ką daryti, kad gyventum laimingiau, galima atsakyti dvejopai: arba turi norėti to, ką turi, arba turėti tai, ko nori. Todėl natūralu, kad milijoninės vertės sportinę mašiną vairuojantis turtuolis bus nelaimingas, jei graušis, kad jo mašina ne geriausia ar ne naujausio modelio. Ir atvirkščiai, pigų dviratį minantis žmogus bus laimingas, jei ši transporto priemonė jam priimtina. Taip pat natūralu ir tai, kad galintis laisvai rinktis ir realizuoti svajones, tačiau savo pasirinkimuose paklydęs biurgeris neretai bus mažiau laimingas už nuolatinį totalitarinio rojaus statybvietės juodadarbį, patiriantį visuotinį kokybišką smegenų plovimą. Toli žiūrėti nereikia – užtenka keliasdešimt kilometrų į rytus nuo Vilniaus ir į patį Vilnių, kurio subiurokratėję intelektualai baltarusiškos propagandos išsigando taip, kad buvo nusprendę tiesiog uždrausti ją transliuojančią televiziją.
Kapitalizmas siekiantiems laimės gali pasiūlyti tik viena: geresnes sąlygas turėti daugiau, jei jau pasirinkai strategiją nuolat vytis savo norus. Tačiau tai net nereiškia, kad galimybėmis bus pasinaudota. Intelektas, darbštumas, pasitikėjimo atmosfera visuomenėje, ne vien kapitalizmas yra tai, kas leidžia skleistis gerovės vaisiams. Dar svarbiau yra tai, kad ekonominė gerovė apskritai vargu ar prasminga asmeninė laimės siekimo strategija. Juk patenkinus vienus norus iškyla kiti, po to dar ir dar kiti. Jei kažkada prabanga buvo batai, tai po to geri batai, po to – keleri skirtingos paskirties batai, vėliau – madingi batai, o galiausiai – platus pasirinkimas įvairių madingiausių batų kiekvienai progai. Bet juk akivaizdu, kad basas piemuo gali būti laimingesnis už batų kolekcijomis besididžiuojančią turtus paveldėjusią ponią ar netgi poną.
„Atradimas“, kad laisvoji rinka ir ekonominė gerovė nebūtinai atneša laimę, yra veržimasis pro atviras duris. Laisvoji rinka gali pasiūlyti sąlygas gerovei, jei tik yra norinčių jos siekti. O ar nori – tai jau kiekvieno reikalas. Taigi laimingų Naujųjų metų! Kokie tai turėtų būti metai – dvasingi ar turtingi, linkėti nenorėčiau.
