Darbas LLRI svetainėje pristatomas originaliu jo pavadinimu. Delfi.lt puslapyje autoriaus komentaras publikuojamas Delfi.lt redakcijai pakeitus jo pavadinimą.
Per kasmetines šventes, pasižyminčias trumpomis dienoms ir ilgomis eilėms parduotuvėse, ne vienas eilėje užtrukęs pilietis susimąstė apie tai, kad šventės, kaip dažnai teigia „alternatyvią“ pasaulėžiūrą propaguojantys tautiečiai, tapo vartojimo švente. O pasiklausius samprotavimų apie tai, kaip prekybos centrai sąmoningai ir pasąmoningai „priverčia“ mus pirkti daiktus, kurių mums, esą, nereikia, šventės apskritai pradeda panašėti į pasaulinę konspiracijos teoriją, kurios taikiklyje – naivūs, nieko nesuprantantys ir už savo veiksmus neatsakingi vartotojai. Todėl visai nenuostabu, kad kalėdinis apsipirkimas ar tiesiog šiaip vartojimas tapo kairiau ar tiesiog „teisingiau“ nusiteikusių asmenų kritikos objektu.
Pradėkime nuo to, kad apsipirkimas, t.y. apsirūpinimas mums reikalingomis prekėmis visų visuomenės ydų priežastyje – „Akropolyje“ – nėra kuo nors žemesnis ar niekingesnis nei to darymas dažnai romantizuojamais „tradiciniais“ ar „senoviniais“ metodais. Ir nors pirkėjas, einantis paskui prekių vežimėlį, romantiniu įvaizdžiu negali prilygti artojui, einančiam paskui plūgą, verta pripažinti, kad jei visi mestų savo darbus ir pultų kepti duoną, duonos iškepama būtų daug mažiau. Be to, nereikia pamiršti, kad tas pats mitinis romantinis artojas grūdus maldavo pas malūnininką, o už savo produkciją gautus pinigus išleisdavo pas tą patį kalvį ir t.t. Kitaip tariant, darbo pasidalijimas yra senas kaip istorija, todėl tai, kad šiandien darbo pasidalijimo vaisius realizuojame dideliame prekybos centre, esmės nekeičia. Galiausiai pats faktas, kad galime sau leisti prisipirkti pilnus vežimėlius daiktų, yra žmonijos pakilimo, o ne nuosmukio požymis.
Dažnai išsakomas priekaištas, esą, perkamos dovanos yra bedvasės, primenama, kad štai savo rankomis padarytos dovanos yra mielos, šiltos ir pan. Vėlgi, nors dėl skonio nesiginčijama, tačiau svarbus yra pats dovanojimo faktas, o ne dovana. Kiekviena dovana, kurią kam nors dovanojame, reiškia, kad mes panaudojome dalį savo išteklių (pinigų – jei pirkome, laiko – jei patys tą dovaną gaminome), kuriuos galėjome panaudoti kokiam nors kitam tikslui arba sau. Taigi, bet kokia dovana yra dovana. Ar ji dovanojama iš meilės, iš pareigos ar dėl mados, priklauso nuo dovanojančiojo ketinimų, o ne nuo dovanos. Tokiu būdu ir plastmasinė Kinijoje pagaminta kiaulė gali būti dovanojama iš pačių gražiausių paskatų, o savo rankų darbo atvirutė – vien tik iš noro pabrėžti dovanotojo išskirtinumą.
Konspiracijos teorijos apie tai, kaip korporacijos ar prekybos centrai priverčia žmones pirkti jiems nereikalingus daiktus, yra įdomios, tačiau tai ir tėra jų vienintelė nauda. Be abejo, egzistuoja rinkodaros priemonės, kurios gali padaryti tam tikrą produktą patrauklesniu, tačiau tai toli gražu nėra prievarta. Nusipirktas „nereikalingas“ prekes dažniausiai galima gražinti, keisti; galiausiai jei koks mažmožis suteikia tik trumpalaikį pasitenkinimą, tai tikriausiai ir yra tos prekės tikslas; impulsyviai mes galime nusipirkti naują raktų pakabuką, bet ne automobilį. Labai dažnai pamirštama, kad žmogus evoliucionavo todėl, kad mokėsi iš savo ir kitų klaidų, tuo tarpu konspiracijos teorijose žmogus, atrodo, teturi akvariumo auksinės žuvelės lygio atmintį ir kiekvienais metais kartoja tas pačias klaidas.
The Economist duomenimis, namų ūkiai dovanoms daugiausiai išleidžia vienoje iš labiausiai katalikiškų šalių – Airijoje. JAV pagal šį rodiklį yra antra, tačiau vėlgi reikia pripažinti, kad JAV piliečiai yra labiau religingi nei europiečiai. Taigi išlaidų dovanoms kiekis nebūtinai turi būti laikomas nedvasingumo požymiu. Be to, kad jis neabejotinai atspindi gyventojų perkamąją galią, dovanų kiekis taip pat gali (tačiau neprivalo) atspindėti ir rūpinimosi kitais lygmenį. Taigi priežastingumo ryšys tarp vartojimo ir nedvasingumo (darant prielaidą, kad religingumas yra apytikslis dvasingumo indikatorius), kuris dažnai priimamas kaip aksioma, nėra neginčijamas.
Lietuvoje, kaip ir kiekvienais metais, pasigirsta raginimų uždaryti prekybos centrus per šventes, sekmadieniais ir pan., nes tai, esą, padėtų žmogui pabūti su savimi, su šeima, su gamta ar kokiu kitu gėriu. Tarsi ne patys žmonės renkasi apsipirkimą, o atvirkščiai – prekybos centrai, kažkokiais mistiniais metodais priverčia dvasinguosius lietuvius tapti vadinamaisiais „vartojimo vergais“. Net jei visi nustotų pirkti dovanas, vartojimas nesumažėtų – tik būtų perkamos skirtingos prekės, arba (jei lėšos investuojamos) būtų perkama vėliau. Taigi net ir uždarius visus prekybos centrus ir parduotuves, tas, kas nenori būti su šeima ar mąstyti apie gyvenimo prasmę, ras būdų, kaip to išvengti.
Jei visa čia išdėstyta priešprieša egzistuotų tik intelektualiniame lygmenyje ir būtų tik etatinių komentatorių diskurso objektas, į visa tai būtų galima per daug nekreipti dėmesio. Tačiau ne paslaptis, kad daugelio Lietuvos ir ES politikų akyse eilinis žmogus yra nesusipratęs, nieko neišmanantis pilietis, kuris be valdžios rūpesčio nežino nei kada dirbti, nei kada ilsėtis, nei kada šventes švęsti. Todėl vis pasitaiko iniciatyvų „padėti žmogui“, pvz., nustatyti kada apsipirkti, saugoti darbuotoją nuo persidirbimo, nustatyti kada atostogauti, atpratinti nuo rūkymo ir pan. Geri ketinimai – gražu, tačiau dar gražiau yra leisti žmonėms patiems nuspręsti kaip, kiek ir kada dirbti, švęsti ir linksmintis. Tad geriausia valdžios dovana 2007-ųjų proga būtų parodyti pasitikėjimą piliečiais ir nesistengti būti kiekvieno mūsų aukle.
