Susirūpinusi priklausomybe nuo importuojamų energijos išteklių, pasaulyje likusių iškastinio kuro atsargų ir klimato kaitos, Europos Komisija neseniai pasiūlė naują energijos taupymo planą. Iš esmės šis planas nėra naujas, o tik atspindi ES Energetikos strategijoje minimas nuostatas. Plano esmė – iki 2020 m. sutaupyti 20% ES naudojamos energijos.
Energetinė priklausomybė, klimato kaita ir besibaigianti nafta
Prognozės apie besibaigiančias pasaulio iškastinio kuro atsargas jau kelintą kartą nepasiteisina; iš tiesų ekonomiškai naudingos naftos atsargos iki šiol tik didėja dėl naujų atradimų ir dėl to, kad pakilus naftos kainoms, anksčiau nepelningų išteklių eksploatavimas tampa pelningu (pvz., Albertos naftingieji smėlynai Kanadoje). O tai reiškia, kad dėl kainos mechanizmo ir technologinio progreso angliavandenilinių išteklių užteks dar tikrai ilgam.
Kioto protokolas ir CO2 emisijų mažinimas taip, kaip tai yra daroma dabar yra beviltiškas būdas spręsti globalią problemą, žmogaus veiklos sukeltą klimato kaitą lokaliomis priemonėmis (nors iš tikrųjų mokslininkai nesutinka ir dėl paties efekto buvimo, ir dėl jo pasekmių masto): prie Kioto protokolo neprisijungusi nei JAV, nei šalys, kurios netrukus išmes daugiausiai CO2, kaip, pvz., Kinija.
ES savo teritorijoje turi palyginti nedaug energijos šaltinių, tad ES niekada nebus nepriklausoma nuo energijos tiekėjų. Ji bus priklausoma nuo energijos tiekėjų taip, kaip energijos tiekėjai bus priklausomi nuo ES rinkos. Be abejo, augant vartojimui Azijoje ilgalaikėje perspektyvoje Rusija gali diversifikuoti savo energijos išteklių eksporto rinkas ir taip sumažinti priklausomybę nuo ES eksporto rinkų. Tačiau Rusija nėra vienintelė šalis turinti energetinių resursų.
Plėtojantis suskystintųjų dujų technologijai, visai tikėtina, kad gamtinių dujų rinka pradės priminti naftos rinką ir ES dujas galės importuoti iš dar daugiau šalių; nauji projektai, pvz., „Nabucco“, taip pat dirba šia linkme. Be to, sieti energijos taupymą su priklausomybės nuo užsienio tiekėjų mažinimu galima tik darant prielaidą, kad dėl padidėjusio energijos vartojimo efektyvumo ES galės labiau pasikliauti ES energijos ištekliais. Tačiau dėl kainos dinamikos kai kuriuos energijos išteklius importuoti bus vis tiek pigiau nei išgauti ES viduje, tad energetinių išteklių importas smarkiai kisti neturėtų.
Neracionalūs ir neatsakingi
EK nuomonė, kad netaupydami energijos tiek, kiek rekomenduoja Komisija, žmonės elgiasi neracionaliai ir neatsakingai, nėra netikėta. Tokia prielaida, pateisinanti valstybės kišimąsi į ekonominę veiklą plačiai paplitusi, o brangių energetinių išteklių kontekste toks valstybės kišimasis iš pirmo žvilgsnio atrodo pateisinamas ir net pageidautinas. Tačiau iš tikrųjų žmonės elgiasi racionaliai, t.y. atsižvelgdami į kainos signalus ir savo preferencijas.
Iš tiesų, keista būtų manyti, kad suaugęs žmogus nesupranta, kad įjungta lempa ar prietaisas „budėjimo“ režime naudoja energiją. Esmė yra ta, kad energijos kainos daugumai vartotojų (dar) nėra tokios aukštos, kad jie rūpintųsi kiekviena neefektyvia lempute. Todėl pirmas žingsnis energijos taupymo linkme turėtų sudaryti prielaidas už energiją mokėti tikrą kainą, t.y. atsisakant kryžminio subsidijavimo, kuris leidžia tam tikrai vartotojų grupei už energiją mokėti mažiau. Lengvatų ar kompensacijų sistema, susiejanti kompensacijos dydį su suvartotu energijos kiekiu taip pat neskatina taupyti.
Be to, reikia pripažinti, kad technologinis progresas, gerinantis energijos panaudojimo efektyvumą, gali ne sumažinti energijos vartojimą, bet jį padidinti, kai dėl santykinai pigesnės energijos vartotojai renkasi komfortą ir patogumą, o ne energijos taupymą. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžios „Ford T“ sunaudoja panašų degalų kiekį 100 km kaip ir dabartiniai automobiliai. Būtent dėl patogumo Žosė Manuelis Barozas važinėja dideliu visureigiu, o ne, pvz., „Smart“ ar dviračiu; Alas Goras, populiarindamas savo aplinkosauginį filmą „Nepatogi tiesa“ („Inconvenient Truth“), skraido lėktuvu (nors, anot jo, oro transportas išmeta didelį kiekį šiltnamio dujų).
Plane numatyta informacijos kampanija apie energijos taupymą, kuri, nors ir riboto poveikio, yra teigiamas žingsnis, nes didina informacijos kiekį ir padeda individams priimti tinkamesnius (t.y. labiau informuotus) sprendimus. Tačiau net ir šioje vietoje diskusija, kiek tokiai kampanijai verta išleisti lėšų, kurios galėtų būti panaudotos kur nors kitur, yra tinkama.
Tačiau vadinamosios „kietos“ priemonės, kuriomis vieni vartotojai baudžiami, o kiti skatinami, fundamentaliai skiriasi nuo anksčiau minėtųjų. Čia numatoma skatinti gaminti ir vartoti energiją taupančius produktus ir draudžiama (ar ribojama) vartoti mažiau energetiškai efektyvius. Tai turės pasekmių ir gamintojams, ir vartotojams.
Visų pirma, remiantis šiais naujais minimalaus efektyvumo standartais, tam tikros prekės galės būti paprasčiausiai neįleidžiamos į ES rinką. Turint galvoje, kur gaminama dauguma pigių ir mažiau efektyvių prietaisų, labai tikėtina, kad nustatant efektyvumo standartus, Europos gamintojai stipriai spaus Komisiją nustatyti tokį minimalių efektyvumo lygį, kuris įtrauktų daugelį ES gamintojų ir tuo pat metu išstumtų kitų šalių gamintojus. Vartotojai tai be abejo pajus padidėjusių kainų pavidalu: būsime priversti pirkti, pvz., labai efektyvų, bet brangų šaldytuvą, nes pigesnių parduotuvėse paprasčiausiai nebebus, nes jų nebus leidžiama įvežti į ES rinką arba jiems bus taikomi papildomi mokesčiai, kurie kels kainą.
Skatinimo priemonės, tokios kaip dalis grąžintų mokesčių ar PVM lengvatos, taipogi nėra tokios nekaltos. Pirmiausia tai jos kainuoja išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti kitur. Antra, naujesni (brangesni) gaminiai dažnai ir taip yra efektyvesni nei senesni (pigesni) gaminiai. Ne paslaptis, kad naujesnius ir brangesnius gaminius perka daugiau lėšų turintys asmenys, tad situacija, kuomet mokesčių lengvata bus taikoma, tarkim, plazminiam televizoriui ar hibridiniam visureigiui, nebūtinai yra jau tokia neįtikėtina, juolab kad, pvz., JAV, taip yra nutikę.
Minimalūs energijos efektyvumo reikalavimai pastatams vėlgi turi dvejopą poveikį. Viena vertus, tokie reikalavimai gali sąlygoti energijos taupymą, kita vertus, tai gali pakelti būsto kainas, dėl ko paskatų įsigyti naują ir energijos atžvilgiu taupesnį būstą gali sumažėti.
Taupyti ar staipytis?
Išteklius naudoti efektyviau yra teigiamybė, tačiau taupyti reikia protingai. Eikvoti išteklius siekiant padidinti ir taip jau gana taupų energijos vartojimą, idant būtume energijos taupymo lyderiai pasaulyje, yra nereikalinga. Gamtosauginiais tikslais dar mažinti CO2 išmetimą, kai nei JAV, nei Kinija, pastatanti po naują anglimi kūrenamą elektrinę per savaitę, nesiima to paties, yra paprasčiausiai neveiksminga.
Nemaža dalis Komisijos siūlomų energijos taupymo iniciatyvų iš esmės yra vertintinos teigiamai, jų poveikis priklausys nuo to, kokios įgyvendinimo priemonės bus pasirinktos.
Informuoti apie energijos taupymo būdus ir sudaryti sąlygas tuos būdus įgyvendinti (pvz., sumažinant biurokratinių kliūčių skaičių pasirenkant šildymosi būdą yra veiksminga, naudinga ir gali privesti prie konkrečių teigiamų rezultatų). Tačiau kai ribojama individo atimama teisė rinktis ir brukamos tik brangios superefektyviai energiją naudojančios lemputės, dažnai pamirštama, kad kai kam pasišviesti belieka tik žvakės.
