Daugelis žmonių, natūralu, norėtų dirbti daug mažiau, o uždirbti daug daugiau. Džiugi žinia yra ta, kad šis planas – realus. Jis gali būti realizuojamas keletu būdų.
Vienas iš būdų dirbant mažiau uždirbti daugiau – dirbti protingiau, t.y. tikslingiau, efektyviau, produktyviau. Tačiau tai, nors ir būtina, ne taip jau lengva padaryti. Veiklos produktyvumą lemia ne tik pats darbuotojas, bet ir tai, kokiomis priemonėmis jis dirba, t.y. kapitalinės investicijos.
Kad darbas būtų efektyvesnis, produktyvesnis, būtini ne tik darbuotojo sumanumas ir įgūdžiai, bet ir kapitalo investicijos bei geri verslo sprendimai. Elementari ekonominė tiesa – atlyginimas niekuomet negalės būti didesnis nei darbuotojo sukurta pridėtinė vertė, nes kitaip darbuotojo samdytojas nukeliaus tiesiai į bankrotą. Vadovėlinis pavyzdys apie darbuotoją, sunkiai plušantį kastuvu, ir mažiau plušantį, bet daugiau iškasantį ekskavatoriumi, – čia kaip tik. Šiuolaikinė ekonomika ir technologija pasiūlo dar daug platesnių produktyvumo didinimo galimybių patobulinus gamybos priemones ar suradus naujas pardavimo galimybes.
Verslininkui gi, kuo daugiau investavus į brangias technologijas, kuo daugiau turint pirkėjų, tuo labiau rūpi, kad šios technologijos ir pardavimo galimybės būtų panaudotos, o tai reiškia, kad darbuotojo poreikis jam tampa daug didesnis. Išaugus poreikiui, kyla ir darbuotojo kaina. Pripažinkime – šveicaras darbininkas už kiną darbininką nedirba tiek kartų geriau, kiek kartų skiriasi jų atlyginimas. Sukeiskime juos vietomis ir pamatysime, kad ne tiek pats žmogus, kiek tai, kur jis dirba, lemia atlyginimo dydį. Atlyginimų skirtumo pagrindinė priežastis – Šveicarijoje vienam gyventojui tenka daugiau kapitalo. Darbuotojas laimi ne dėl to, kad pats tampa geresnis, o dėl to, kad taupantys, investuojantys ir verslo sprendimus priimantys žmonės paskiria savo finansus jo produktyvumui didinti. Taigi, antras, ir svarbiausias, receptas net dirbant mažiau uždirbti daugiau – nevaržyti kapitalistų, t.y. nereguliuoti, kur ir kaip investuoti, nesistengti apmokestinti kapitalo, nevaržyti verslo sprendimų. Visa tai paskatintų daugiau taupyti ir investuotojus pritraukti į Lietuvą neišbaidant jų į kitas šalis.
Geras darbas su geromis priemonėmis – dar ne viskas. Gaminama juk turi būti ne bet kas, o tai, ko reikia vartotojams. Vartotojai gi šiandien labai įnoringi ir turi iš ko rinktis. Renkamasi pagal kainą, kokybę, operatyvumą, lankstumą. Kaip padaryti, kad Lietuvos verslas tokios konkurencijos sąlygomis išgyventų, o tuo pačiu – sukurtų paklausą darbuotojams ir taip keltų darbo kainą? Masinė gamyba Lietuvoje nėra pigesnė nei, tarkime, Kinijoje. Jei ir taps, tai, tikiuosi, ne dėl to, kad darbuotojai čia gaus mažiau atlyginimo, o tik dėl geresnių sąlygų kapitalui Lietuvoje. Konkuruoti kokybe – sudėtinga, nes mokančių dirbti ne blogiau už mus pasaulyje netrūksta.
Tačiau Lietuvos įmonės turi rimtą konkurencinį pranašumą – jos yra arti didžiulių rinkų, o tai reiškia – gali greitai ir patogiai pristatyti prekes ar atlikti paslaugas. Visgi norint tai išnaudoti mažo atstumo ir neblogos transporto sistemos neužtenka – reikia dirbti lanksčiai. Pavyzdžiui, jei reikia greitai pagaminti naujus baldus naujai pastatytam viešbučiui, gali tekti dirbti daug daugiau nei įprasta. Kita vertus, neturint tokio užsakymo, darbo gali būti daug mažiau. Arba, tarkime, norint tinkamai aptarnauti turistus akivaizdu, kad daugiau teks dirbti per turistinį sezoną nei ne sezono metu.
Prisitaikymas prie vartotojų įnorių yra trečia svarbi sąlyga, kad dirbant netgi mažiau uždirbtume daugiau. O štai čia visai kitu kampu iškyla ir dabartinė diskusija dėl darbo laiko mažesnio ribojimo. Norint daugiau ilsėtis ir turėti tam poilsiui daugiau pinigų, kai kurias savaites gali tekti padirbėti gal net ir 60 valandų. Darbuotojui kiekviena pridėtinė valanda tokiu atveju būtų apmokama daug daugiau.
Tad keistokai atrodo neva darbo žmones ginančių profsąjungų šūkiai, jog galimybė (pabrėžiu – galimybė!) dirbti daugiau viršvalandžių yra vergovės įteisinimas. Greičiau jau atvirkščiai – valstybinis reguliavimas kiek reikia ilsėtis, o kiek dirbti yra tikroji vergovė, nes būtent jis neleidžia rinktis ir susitarti. Beje, apklausoje 80 procentų visų darbuotojų pasakė, kad yra linkę dirbti viršvalandžius, jei už juos atitinkamai apmokama.
